Nakty žvaigždėtoj
kažkas trankiai beldžias į mano duris.
Tas nenuorama šiaurys
apšarmojo ir medžius, ir langus...
O snaigės vis šoka ir šoka tango.
Laukan gi išėjus,
šaltis skruostus tuoj bučiuos.
Įkaitins juos lyg nuo raudono vyno,
palikęs snaigių keletą plaukuos...
Gi snaigės nenuilstamai vis šoka tango.
O gal tai pievų balti drugiai?
Ar gal tai vilnijantys rugių laukai?