Taip mirštama dviese

Viskas sužaista jau, kas dabar pakartotų
Mūsų kūnuose juntamą kelią ir greitį,
Be taisyklių žiema, ledo guolis žaizdotas
Vėjo žaibą sugavęs nusvilina veidą.

Ištuštėjusi oda kartojas į sniegą,
Kimūs žodžių ledokšniai, praryjantys orą,
Kai laukinis šuva mūsų kaulais nubėga,
Keičias gentys ir kartos, vos juntamas svoris

Išsilydžiusio kraujo į kitą  rytojų,
Vėjo protėviams gimstant iš būsimo laiko,
Ten genetinis kodas gyviems negalioja,
Tik rujojančios ugnys į niekur pareiti,

Prisikasti savęs ir tylėti į tiesę,
Kol negyjantis kvapas sekioja ir smaugia,
Mūsų kūnuose tuščia, taip mirštama dviese,
Ugnys beldžia į tamsą ir priima auką.
Juozapava

2014-02-03 09:32:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-02-03 23:25:30

Čia toks fatališkas. Geras, puikus, na, kaip Juozapava rašo.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-02-03 17:13:59

Toks tikroviškas, gyvas kalbėjimas, širdimi rašytas(kaip aš sakau). pritariu Užuovėjai

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2014-02-03 14:07:01

Minties svoris,išgyventas, svarus ir tikroviškas kūrinys be galo sužavėjo. Šiuo metu nematau, kas galėtų nusverti, 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-02-03 10:14:19

Skaudus, gilus ir metaforomis tolumas siekiantis kūrinys. Žaviuosi.