Stebiu griūnantį medį,
lyg užgavęs jis būtų
ne paukštį ar vabalą, o žmogų,
kuris suaria taką į savo namus
ir pavasarį mėgdžioja gegutes.
 
Pilnatis užpila pėdas medum,
ar girdi, neragauki,
kol blogos naujienos nesikeičia,
kol rugiais neišplaukia
į arimą numestas grumstas.
 
Varpas perkanda siūlą tylos.
Kartais taip norisi kristi,
kol nebeišneša gylis ir gelmė atsidūsta rytu.