Santrauka:
Priesaikos žodžiai visad tariami duris uždarius,
kad nepasklistų begalinėj erdvėje
ir neištirptų kosmose esmę praradę,
bet liktų žmogiško pasitikėjimo tvirta valia.
Minkštam sapne tiesei man ranką -
Mažytis kumštis slėpėsi delne...
Vargonai paslaptį išgrojo,
Sudilo žvilgsniai navos didume.
Skambėjo priesaika,.. o gal tik žodžiai,
Sustirę nuotakos balta suknia?
Viltis ir baimė skambesį užgožė:
Ar ši akimirka nevirs našta sunkia?
Apvalkale saldžiausio sapno stoviu,
Vėl spurda pirštai šiltame delne...
Neliko baimės, užslėpto pavojaus,
Išnyko snaigės stingdžiusios tada...
2013 12 26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-03 00:14:21
Na, subtili lyrika. Labai net. Tad gerai ir be kosmoso.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-03 00:09:02
Santrauka paaiškina, ko siekta. Tačiau kūrinys be kosmoso.
Švelnu, lyriška, nors sapno apvalkalas paprastai atveria ir kitokių galimybių. To reikia, pavyzdžiui, konkursuose.