Sekmą dieną ilsiuos,
Atidėjus į pašalius rūpesčius.
Kėkšto šokį stebiu
Tarpe kuokštų pernykštės žolės,
Kol atbėgęs šuva
Tarsi vėjas iš kiemo jį nupučia
Ant viršūnės obels 
Iš aukštybių į viską žiūrėt.
Susikaupsiu maldoms
Kuo toliau atsisėdus nuo lango.
Mintys lekia tolyn
Ir jausmai nebepaiso ribų.
Kiek užtruksiu, pakol
Surikiuosiu vardus vis dar brangius,
Jų dėka ne smilkstu,
Bet liepsnodama skaisčiai degu.
Net sunku pasakyt, ką veikiau – 
Darbavausi dabar ar ilsėjaus?
Ar gyva kibirkštis,
Kai ieškojau drungnuos pelenuos?
Ant viršūnės obels
Snaudė kėkštas, siūbuojamas vėjo,
Nors jį matė šuva,
Nė į galvą nešovė jam lot.
Taikingiausia diena – 
Su savim ir su tais, kas išėjo,
Atminties aukure
Po žariją palikę jausmų.
Nuo viršūnės obels
Kėkštas savo keliais nuplazdėjo.
Vakare pajutau,
Kad ir aš su sparnais vėl esu.