Vėl stoviu vienas tarsi medis,
Žvelgiu į tolį naktyje.
Neregimas mintis dėlioju
Tartum gyvenimo mozaiką.
Ryškėjantis paveikslas
Guodžia ir baugina.
Beribis džiaugsmas,
Skausmas begalinis susipynė.
Erdvė bekraštė, nebyli.
Ir medis vėl šakas nuleidžia,
Kur paslėpta gyvenimo prasmė.
Gal žodžiai, gimę Hamleto širdy,
Aidu iš kapo šaukia?..