(Paskelbus 1000 kūrinėlių interneto svetainėje www.zaliazole.lt )
 
Ne, tai ne pasaka ir ne naktis...
Tai tik atklydęs mažas spindulėlis,
Kuris, pabeldęs į širdies duris,
Pabėgdavo, mintis gyvent prikėlęs.
 
Tiktai kaskart kitoks, kita akių spalva
Užliedavo jausmų sparnuotų lauką,
Čia šviesdavo vyšnia, šalta ryto rasa,
Ar debesim, padangėje kur plaukia.
 
Kartais liūdėdavo nakties aksomo skraistėj,
Ar drąsiai trispalvės liepsnodavo šilku.
Rodės, girdėjosi — Tėvynė, Žemė šaukia!
Ir atsiliepdavai vienu žodžiu — Einu!
 
Mažais lašeliais juodos raidės lijo
Į baltą, neliestą, taip tyrą pievą,
Ir kaip žolė žaliuojanti sudygo
Eilėraščiai, nuogai išrengę sielą.
 
Gal jie nuvys papūtus laiko vėjui,
O gal ir kibirkštim kam nors širdin įkris?
Ten vėl nušvis, kaip žiemkentį pasėjęs,
Gyvenimui nušvinta doras žemdirbys.