Apie šienapjūtę i meistro „Kulę“
Šienapjūtę prisiminiau daba da i todė, kad tai buvo vienas iš sunkiausių, bet i labai reikalingas darbas. Pienas i jo produktai visada kaime buvo pagrindinis maistas, o karvutė – pagrindinė maitintoja...
Šieno prišienauti daug reikėdavo, sakydavom, kad parduotos vasaros ateina, kol su dalgiu  visas pievas nupjauni, išdžiovini, da gerai, jeigu sausa vasara, o jeigu lyja i lyja, i šieniuką vogte vogti reikia.  Rankomis su grėbliu sugrėbti, sukrauti į kupetas a žaginius, da vė iškratyti i vė sausą atgal į kupetas sudėti,  suvežti, pasiskolinus iš „kolchozo“ fermos arklius, i sukrauti daržinėn į šalinę.
Šeima buvo didelė – mes, vaikai keturi, tėvas su mamike i da tėvo krikšto mama, bobutės sesuo, viso net septyni gyvenom, visus aprengti, visus pamaityti reikėjo. Dirbo tik tėvas i mamikė, bet i ką te „kalchoze“ galėjo uždirbti, tik galą su galu sudurt i viskas, o i namų ūkyje daug neprisidursi. Ant tų atmatuotų šešiasdešimt arų nedaug ką i susikursi, kitą žemę gi valdžia atėmė i verskis kaip nori...
Pusė lauko ganyklai, kita pusė vė dalydavosi. Dešimt arų bulvikėm (pagrindinis maistas i mums maitytis i gyvuliukams) i da  dešimt arų miežiams (pradas kiaulikėm i karvutei). Da sodo gabalas i jame tarp obelų daržas i runkelių lysvikės kelios, i viskas, niekur nesuarsi, niekur nepasėsi.  Visur kitur valdiška, nepaimsi, tik pavogt galima, o iš valdžios ne griekas, galima, tik nepapulk...
Leido laikyti vieną karvutę i prieauglį iki septynių mėnesių, i kvit. Mamikė, pamenu, vis dejuodavo, atidavusi numylėtinį veršiuką:
– Užaugini, išpopini kaip vaiką i atima valdžion, o te jau vienas juokas baigti penėti i pinigus pasiimti.  Nė tau te pieniuką girdyti, nė te buzas virti, nė mažą prižiūrėti.
Jeigu karvutė atsivesdavo telyčikę, leisdavo užaugyti karvei pamainą, bet laikyti galima buvo tik vieną karvutę, todė  antrąją slėpdavom, padarę tvarte dvigubą sieną, taip išvengdavome pieno trūkumo, kai kita karvutė būdavo užtrūkusi. Vėliau vis tiek vieną reikėdavo naikyti, o tai rudenį ateina brigadininkas su komisija i suskaičiuoja, kiek i kokių gyvulių tvarte laikoma, kiek pašarų sukaupta. 
Gal buvau jau dvylikos, kai tėvas mums su broliu, brolis metais vyresnis, nuvažiavęs į Seredžiaus ūkinių prekių parduotuvę, nupirko naujus dalgius i įtaisė dalgiakočius su dviem rankenomis, kad patogu būtų. Pjauti jau mokėjom, nes sode i už tvarto pievikę su tėvo dalgiu pasikeisdami išpjaudavom, da pusę ganyklos, kad žolikė neperaugtų, šienui nupjaudavom i viskas, visas šieniukas prie namų, bet a te tiek užteks karvutei, per žiemą išmisti, todė reikdavo da kur nors šieno prasimanyti.
Šienaudavom Gudinių miško aikštėse, mamikės pusbrolis Stasiukas eiguliu dirbo, tai leisdavo iš te  da šieniuko prisidurti, nes i jam gerai, kad tarpumiškius išpjaudavom.
Vos tik saulikei patekėjus, į mišką pievų pjauti išeidavom trys „vyrai“, o tai nuo devynių valandų tėvui reikėdavo eiti į valdišką darbą dirbti.
 Tėvas pirmas, pasigalanda dalgį į davai per vidurį aikštės pirmą pradalgę pjauti, už jo, kiek palaukęs, brolis įsitaiso antron pradalgėn, o paskui i aš iš paskos prisijungiu. Kai trys stojam, tai, žiūrėk, iki pusryčių viena aikštė i gatava. Grįždami atgalios, dalgiakočiu pradalges išdaužom, tos jau i džiūsta, o tai saulikė pasisuks už medžių i kvit džiūvimui, kada da mamikė su sese pusryčius atneš i da kartą išvartys...
Šieno, nori nenori, reikėjo pripjauti sočiai, kad visai žiemai užtektų, todė i vaikams prie jo paruošimo  reikėjo būtinai prisidėti. Mamikė mums  dažnai sakydavo:
– Nepaduosi karvutei šieniuko – nebė i pieniuko, o kuo gi tada aš jus vaikus maitysiu? A vandeniu?.. Ant vandenio vaikų neužaugysi.
Gaudavom to pieniuko sočiai tik nugriebto i raugyto, nes grietinę (smetoną) sviesto gamybai visą sunaudodavo. Prirenka, prirenka per savaitę pilnas molines puodynes grietinės i tada jau mušam, pasikeisdami, su „Muštauka“ a su „Kalatauka“ sviestą. „Muštauka“ – mažiems kiekiams i su ja sviestas mušamas vertikaliu būdu, o „Kalatauka“ tai tokia „mašina“ su sparneliais. Tėvas buvo stalius, tai i padirbino šitą stebuklą.  Tai tokia dėžė ant mažikių kojikių, su rankena iš šono i ant horizontalios ašies su keturiais mediniais sparneliais. Suki rankeną, sukasi ašis, o kartu sukasi sparneliai, smetona te viduje kalatuoja i visas čia tas stebuklas. Nudengi dangtį, vidun pripili nuo penkių iki dešimt litrų grietinės i po gero pusvalandžio sukimo gatava, sviestas sumuštas. Prie tos mašinos vargdavome dažniausiai tai mudu su broliu, sukdavom rankeną pasikeisdami iki devynių prakaitų, kol sviestas susimušdavo. Da i daba pamenu, būdavo, kad kai įsismaginam sukti, tai net visa dėžė nuo žemės šokinėja.  Tada mamikė i barasi:
– A pasiutot, ko teip skubijat. A dega kas? Po biški, po biški sukti reikia, ką mačys tada, kai didsviestis pasidarys, kas tada pirks tokį.  Jums kas, kad tik greičiau baigt i už tvarto lėkt tą „futbolą“ mušt, o ma paskui iš naujo su juo vargt reikės, kol in krūvą suvarysiu...
Sviestą sutvarko, surūšiuoja po kilogramą, a pusę, galvas padaro, į sviestinį popierių suvynioja i šeštadienį mamikė veža, a te į Seredžių, a te į Kauną parduoti. Ką te veža, anksti ryte nuneša septynis kilometrus iki Seredžiaus prieplaukos, sėda į garlaivį i plaukia iki Aleksoto tilto prieplaukos Kaune, tada eina jau turgun prekiauti.
 Tokie tada buvo tie gerieji „sovietiniai“ laikai, kad prie darbų buvome pratinami jau nuo labai anksti. Iš pradžių namuose, a te malkas supjauti, a te daržus ravėti, a te gyvulius ganyti, vis vaikų darbas.
Ma tai namuose  ganyti beveik neteko, nes vasaras praleisdavau mamikės tėviškėje, gretimame Armeniškių kaime. Te gyveno mamikės tėvai, bet i te buvo tas pats, i iš jų žemę atėmė, tik prie namų šešiasdešimt arų paliko, tai i jie vertėsi kaip išmanydami. Te po pūdymus i teko ma bandą ganyti, bet tai jau kita istorija, o šieną i jie vogte vogdavo iš pamiškių, iš tarpumiškio aikščių. Pamenu da tokį nuotykį su šienapjūte susijusį, kuris ma buvo nutikęs...
Senelių namas senai statytas i per daugelį metų išpuvo sienų apačia, nes į te „grybas“ įsimetė. Pasamdė tada meistrus pakeisti apatinį rąstų vainiką i sienas išlygyti, bet statybos statybom, o šienas nelaukia, nenupjausi, nesutvarkysi, sulis i kvit tada i badas.
Vieną šeštadienį tėtukas paprašė vyrus, dirbusius prie statybų, padėti pievikes nušienauti, te netoli namų pamiškėje, eigulys leido, nors te i tos pievikės i miškas ankščiau nuosavi buvo, bet daba valdiška i viskas miškų ūkiui priklausė, tai neprašius negausi, jau vogimas bus, gali nubausti, nors i savoje žemėje šienautum.
Iš ankstaus ryto da tik vos vos saulikei pakilus, tėtukas iškalė, pasidėjęs ant „bobelės“, keturis dalgius i išėjo vyrai šienauti, o iš paskos i aš, negi atsiliksi nuo vyrų, kai kartu ant šieno miegi. Vyrai keliasi dirbt i aš tik drykt i gyvas, i einu visur kartu.
Teip i daba menu, kaip išsirikiuoja pjovėjai miško aikštėje, vienas už kito i tik suka, tik suka dalgius, gula pradalgės viena po kitos, net gražu pažiūrėti, bet žolikė aukšta, vešliai prižėlę, tai daug nenupjausi, dalgiai atšimpa. Tada sustoja visi pjovę, iš už juostos išsitraukia galąstuvus (budes), įsmeigia dalgiakočius į žemę, paėmę saujon iš pradalgės tik ką nupjautos žolės, gerai nuvalo ašmenis  i davai pustyti dalgius...
Džirgžt, džirgžt, džirgžt, džergžt, teip i skamba kvarteto muzika pamiške, tada „Tetulelis“ (būsimas tėtuko žentas, nes, kai tik pamatė mamikės seserį Marutę, krito į akį, taip i pasiliko te pas juos gyveti) sodriu balsu užtraukia:
„Pjovė lankoj šieną,
žalias raskilėlias,
pjaun i mani dobilėlį,
su šieneliu drauge...“
Tada prie jo prisijungia tėtukas su savo švelniu, plonu balsu i jis labai gražiai  dainuoti mokėjo, vienas iš geriausių apylinkės daininykų i giedorių buvo, o tada jiems pritardami i kiti vyrai tūravot ima. Taip i skamba rytmetinis miškas nuo pjovėjų dainų.  Nulinguoja, nuaidi tolyn, tolyn per lankas, per aikštes, pamiške i tik aidas Valakų miške jų dainas atkartoja. Da i daba, kai tik užsimerkiu, taip i girdžiu, kaip „Tetulelis“ užtraukia savo mėgstamiausią:
„Palankėlėj žirgelius dabojau,
 Iš to dvaro mergelę viliojau...“
Sėdžiu aš po storašake egle, nugara atsirėmęs į saulėje įšilusį kamieną, i klausausi, net prasižiojęs, teip gražu, kai vyrai dainuoja...
 Tai ne daba, te jau niekas nebedainuoja, nes te po melioracijos darbų mamikės tėviškėje  namus nugriovė, sodybą išardė, liko vien dirbama žemė i kultūrinės pievos.
Atvažiuoja vienas galingas traktorius su šienapjove, žybt, žybt i nupjauta, kitas susuka į rulonus da žalią žolikę,  o trečias suneša į vieną vietą, sukrauna į kūgius i viskas, šienapjūtė baigta...
Viduryje lauko, kur buvo sodyba, da stovėjo paliktas vienas ąžuolas, bet sukrovė netoli jo tuos rulonus, o pavasarį uždegė kažkas, sudegė šienas, apdegė i senasis ąžuolas, porą vasarų da žaliavo kelios šakos, o daba jau visai nudžiūvo...
Suka dalgius, tik suka, tik ašmenys rytmetinėje saulėje blizga, žiūrėk, jau i aikštės galas, tada grįžta atgalios i vė dalgius pagalandę, susėda papypkiuoti, tada meistras tik čiup, čiupt vienoj kišenėj, čiup, čiupt kitoj i nusikeikia:
– Ot,  velnias, na tai kur aš daba tą „Kulę“ padėjau, o te mano taboka? Matyt, vakar pas našlę Zilinkienę liko. Ėjau ant šieno miegoti, priemenėje ant vagio pakabinau, te i liko. Vaikeli, tu jaunas, nubėk i panešėk.
– Nu jo, da ko užsimanysi, – atkertu jam, kaip senis koks, nors da vos keturių metų tebuvau. – Tavo „Kulė“, tau reik, eik i parsinešt. Nereikėjo miegot taip ilgai, nebūtum skubėjęs, nebūtum i palikęs. Aš da nerūkau i ma tos tavo „Kulės“ visai nereikia.
 Meistras buvo gal kokių septyniasdešimt metų ūsuotas diedukas, rūkė pypkę, tai su manim kaip su lygiu kalbėdavo, i mane erzindavo, vis pypkę patraukti siūlydavo. O da i vyrai mano pusę palaikė.  Labiausiai tai su „Tetuleliu“ draugai buvom, i dirbdavom kartu, i miegot ant šieno kartu eidavom:
– Ak tai tu šitaip daba, tada aš tavo draugą aviniuką papjausiu. Senai šviežios mėsikės noriu. Tėtuk, nešk greičiau peilį, tik čirkšt po kaklu i baigta diela...
Čia tai labai išsigandau, nes jis jau ne pirmą kartą prie mano draugelio taikėsi, o mudu abudu tokie garbanoti i labai susidraugavę buvom, o jis jau porą aviniukų, bedirbdamas prie namo, tėtuko paprašytas papjovė. Aš pasislėpęs už tvarto kampo viską mačiau, nors bobutė i labai slėpė i neleido te eiti, kai vyrai tą „dielą“ darė. Ma vis įtartina buvo, iš kur ji tokios skanios mėsikės ima, vis sakydavo, kad aviniukas kojikę nusisuko, a te vilkas apdraskė, tai i ką bedarysi reikėjo pripjauti.
Matau, kad niekur nedingsi, su juo nepasiginčysi, reikia klausyti, reikia ait. Kepurę su kutu ant garbanų užsivožiau i einu per pūdymą, atsisukdamas pažiūrėt, a da meistras pamiškėje sėdi, a da prie mano draugelio nelenda.
Nuėjau greitai. Tikrai, priemenėje ant vagio kapšas kabo, bet kaipgi neklausęs imsi.  Ainu vidun tetos pasiteirauti, a te jo,  a te  ne  jo ta „Kulė“ kabo.
– Oi, koks svečias netikėtas čia pas mus atklydo. Senai bematytas, kur buvai pradingęs daba, a darbai trukdė, a bobutė neišleido, kad visai tetą užmiršai? Sakau, gal jau apsiženijai i žmona neišleidžia...
– Na jau nušnekėjai daba. Ko mą čia ženytis, ma i teip gerai.
– Darbai, vis tie darbai. Namą būdavojam, tėtukas meistrus atsivežė, tai daba ma juos daboti reikia, kad gerai dirbtų. Nedabosi, tai susėdę rūko i rūko i nedirba, – pasakoju jei, kaip tikras šeimininkas prie stalo sėdėdamas i koją ant kojos užsikėlęs; mačiau, kaip tėtukas taip darydavo...
– A tai jie tavęs klauso? – Teta rimtų rimčiausiai manęs  teiraujasi.
– Kaip gali neklausyti?  A tai ne aš čia gaspadorius, pagąsdiju, kad bobutei pasakysiu, kad valgyt neduotų, jeigu blogai dirbs, tai i bijo...
– Šiandien tai vyrai te pamiškėje šienauja. Daba va atėjau meistro „Kulę“ parnešti, sako, kad čia paliko  vakar.
– Mačiau priemenėje te ant vagio kabo.  Da i pamislijau, i kieno gi čia toks kapšas, mūsų šeimoje niekas pypkės nerūko.
– Be manęs jie nieko negali, va palikau daba te pamiškėje, tai i vė sėdės, kol neateisiu...
Jau norėjau i ait, bet teta sako, kad blynus leistinius bekepanti. Ji buvo tėtuko brolio žmona, anas numirė, vaikai po miestus išsivažinėjo, tai kai tik aš pas bobutę atvykdavau, būtinai čia apsilankydavau, ana mane labai mylėjo, be gastinčiaus niekad neišleisdavo...
Skanūs tie tetos blynai, su uogiene, net burnoje tirpsta, tai aš i užsibuvau i ko atėjęs pamiršau. I tą meistro „Kulė“ su taboka, i tą savo draugelį, kada te ką prisiminsi, kai tie blynai tokie skanūs.
Grįžus, gal po kokios valandos iš lauko teta klausia:
– A te ne tavęs bobutė vis aū, aū šaukia. A žino, kad pas mane atėjai?
– Ai, – numojau ranka i da vieną blyną lėkščikėn įsidėjau. – Maža bėda, paieškos, paieškos i nustos, – atsakau ramių ramiausiai...
O te ana jau visas balas, visus pakraščius  išmaišė, išieškojo, kaip višta perekšlė dingusio viščiuko neradusi.
Kada čia apie bobutę galvoti, kai kalnas blynų ant stalo garuoja. I daba tik žybt, kaip žaibas iš giedro dangaus, prisiminiau, ko atėjęs, tai i blynas paskutinis iš rankų iškrito. Na daba mano draugeliui tai jau kvit, kapec tikriausiai, išsigandęs pagalvojau. Griebiau tą nelemtą „Kulė“ nuo vagio, nespėjau nė tetai sudie pasakyti i už blynus padėkavoti. Kiek įkabydamas lekiu per pūdymą pievon, o pievoje jau nieko nė,  jau žolikė džiūsta nupjauta i vyrų te jau senai nebė.
Daba tai žliumbdamas, klupdamas namo, gal da spėsiu savo draugelį išgelbėti.
Namie vyrai sėdi už pusryčių stalo, o kieme mano draugelis ramiai sau lapelius nuo serbentų krūmo skabo.
Pribėgau uždusęs, mečiau tabokinę ant stalo i tekinas prie savo aviniuko, apsikabinau per kaklą, glostau jo garbanas i kalbinu savo draugelį:
– Nebijok, aš tavęs niekam neduosiu, niekas tavęs nepalies, tik kad tie tetos blynai tokie skanūs buvo...
Da ilgai vyrai juokėsi prisiminę apie tą meistro ,,Kulė“,  kol suremontavo namą, meistras da ne kartą mane vis šidijo, kad mano draugelį pjaus, bet nepapjovė, a aš išsaugojau, a gal tėtukas i negalvojo jo pjauti. Mano draugelis užaugo į veislinį aviną i da ilgai gyveno, o aš tankiai jį i senelius lankydavau. „Tetulelis“  da ne kartą jau i suaugusiam ma primindavo tą istoriją, nutikusią per vieną iš šienapjūčių...