Per naują rytą skrido vilties paukštis,
Nuauksinti sparnai virš Lietuvos virpėjo,
Tai džiaugės žmonės, žvelgdami į aukštį,
Kuris gyvenimą šviesesnį jiems žadėjo.
 
Tiktai naktis šešėliuose dar slėpės
Ir baimės pašalas po kojomis alsavo,
Dar nežydėjo kaimo soduos gėlės,
Tiktai atgimę žiemkenčiai žaliavo.
 
Iš girios tankumyno tirštas rūkas kilo,
Padangė niaukėsi ir vilties paukštis blaškės,
Graži giesmė supančiota nutilo,
Vėl nudelbė akis į žemę broliai, sesės.
 
Tekėjo saulė, vakarėjant leidos,
Riedėjo dienos įprastu ratu,
Tik drąsų paukštį, kur tą rytą skraidė,
Su meile vis vadino – Vilties šaukliu.