Krenta lietus kaip našlaičių žiedai,
Kaip nuodai augalai kvepia.
Atrodo, laimės paukštę išbaidei.
Viltis nutolo tarp nukritusių lapų.

Gebenė apsivijo seną terasą,
Paraudo ji nuo laiko suodinam plote.
Dabar jau aš galiu ištarti drąsiai,
Kad tiek svajonė, tiek rauda nebe ta.

Sąmonė klykia kaip išskrendantys paukščiai,
Nori sugrąžint nugrimzdusius laivus.
Tik mes jau nebežvelgsime į aukštį,
Abu žinojom, kad taip bus.

Miško fėja svetimoj tankmėj paklydo,
Kaip paklysta vakarai vieniši.
Sugrįžo karžygys ant skydo.
Taip ir nesupratom, kokį kryžių neši.