Man tavo žodžių per daug, –
Daugiau, nei laipsnių tavo vyne.
Nuobodūs tie ,,taip", ar „ne"...
Nugirdyk, prašau, mane,
Nugirdyk mane tyla...

   Pr.:
   Kaip į ežerą lietaus –
   Girtam skenduoliui atsigaivint,
   Taip žodžių reikia man...

   Niekas tiesiai nepaklaus:
   Apsikabint ar atsikabint.
   Barbens kruša langan.

     Bet stiklas apgins mane, –
     Šiaudelis yra vyne.
     Jo griebiuos.

Apuokas tupi drevėj. 
Jį saugo medis dieną, naktie.
Kai tu – tada jo eilė.
Jį domina tik pelė,
Bet pilna garsų miške...

   Pr.2:
   Jeigu neišgirsiu aš
   Šiame triukšme, kaip mano širdin
   Kris plunksnos angelų...

   Kur srovė mane nuneš –
   Į džiaugsmo salą ar pražūtin?
   Ir bus jau per vėlu

     Paklausti: kur išeinu.
     Kol kas svaiginuos vynu,
     Taip – lengviau...

Klampi it pelkė buitis
APauga jos vertais sakiniais.
Jie laumės juostą pakeis
Sargais pilkais septyniais
Ir nepriklausysi sau...

   Pr.3:
   Telefonų kaliniai,
   Laidus sukandę, laukia nakties
   Ramybės valandų...

   Nei tylos, nei džiaugsmo, nei
   Savęs, po tavo žodžių liūties,
   Pavargęs, nerandu.

     Aplaistau stalą vynu.
     Sėdėdamas, išeinu
     Patylėt...

- 1997 m. -