Buvo linas mėlynas (tai tokia spalva),
Buvo rožė rožinė, visa ružava –
Augalai pievelėje, kaip visi kiti:
Dygo, sužydėjo jie saulės prikelti...
 
Ir žydėjo (o-pa-pa!) net labai gražiai.
Jokio paradokso čia – net nepanašiai.
Jei tai būtų pasaka – meilė: minus–plius.
O dabar tikrovėje, kaip kam kas paklius.
 
Tad norėjo linas tas mėlynos spalvos.
Rožė (pasimaišė jai?) – irgi ružavos.
Meldė linas, virkavo, kol galų gale
Laumžirgis (koks mėlynas!) skrido pievele.
 
Nusileido laumžirgis linui ant galvos –
Kam dabar koks skirtumas, kas ką pagalvos?
Rožei musė rožinė nutūpė žiede,
Ir nušvito šypsena augalo veide!