Santrauka:
Kai atsiveria sielos durys...
Supos ilgesio lopšys –
Aplankyt skubėjau...
Veltui tik žadėjau:
Liūdesio rasa nekris! –
Jos... nesuturėjau.
Veržias, sprūsta iš vidaus
Ir nurieda skruostu...
Ar prašiau, kad guostum!?
Tad lašelio, to sūraus,
Vėjau, nenušluostyk.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-01-29 23:54:52
Ak, tos durys...atsiveria ir tiek pamatai bei pajunti ... visas gyvenimas.Vaizdžiai
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-01-29 22:47:28
ar liūdesio rasa - ašara? o vėjas - šaltas niekadėjas? Vienžo, supratau...
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2014-01-29 21:12:20
Kūrinys sukomponuotas kaip monologas.Manau, tai dramatinis monologas skirtas konkrečiam pašnekovui.Jausmas tikras.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-29 17:42:32
Sielos durys atsivėrė…O viduje tiek jausmo, kad vėjas tampa bejėgis, filosofiškai neperkošia.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-29 17:34:47
Kodėl gi? Tegul pavasario vėjas visus lašus išdžiovina!