Jau sunkiau tau matyt, laikas driekiasi tõlin.
Gęsta degantis blankiai akių švyturys.
Vis bandai, dar eini, nors sukriošęs, pakolei
Vėjas rėkia užuolaidom. Greit nebeliks
 
Net vilties. Ir apgaubs tik vienatvė pritilus,
Dargi dulkinas langas rasotos lemties.
Tiktai tu. Vienas tu. Vien sapnais septynmyliais
Bėgsi aidu gyvenimu savo. Nušvies
 
Pusę tą tavo „Aš“, kur palikęs jaunystę
Po pelėsių vitražais paslėpt negali
Nei savęs, nei svajų, kur neleisi užklysti
Savo sielon jausmams. Pasenai... Atminty
 
Dar kedens jauno „ Aš“ pirštai kaistančio vėjo,
Siautės tavo ugnis, kažkada palikta.
Tik migla, tiktai ji, prijaukint panorėjus
Glausis švelniai, kuždės: – iškeliaukim drauge,
 
Plaukim ten, kur lėtai srovės neša buveinėn
Su stiklinėm erdvėm, tolimon sutemon.
Ir tegul. Taip aukštai... Noro jokio išeiti...
Brendam ilgesio pieva rasota, basom.