Liūdesio paukščiai
sulėkė į vakarą žvarbų.
Blausus mėnuo
kyštelėjo plikę
iš už debesies.
Koks sopulys,
kai ilgesio žaizdą
vis  drasko ir drasko
belaikė mintis:
kas amžinybėje būna,
tenetylė̃s                                                                                                                                                       
 
Kai mano sąmonė ges
kaip žaros ugninės, vakarės,
kas priglaus
šiam pasauly tave,
kas godos?
Paliks žarijos širdies,
klajos kaip pelkių ugnelės,
kaip benamė vėlė,
kaip inkliuzas gamtos.
 
 O, liūdnoji širdie,
tave dygliai ilgesio badė,
tu kraujuoji
bevilte, sopulinga malda.
O, tylioji širdie,
tavo visos maldos bežadės,
vien atodūsiais veržias
jau niekados, niekada.
 
Žemės kvapas —
mirties —
iš trūnėsių ugnelė
pažibsi tamsoje
ir veda
be tako, be kelio...