Kapitonas jau ruošėsi smukti atgal į laivą, kai staiga jam kažkas stvėrė už vienos iš dešinių kojų. Turiu pasakyti, kad įgulos narius vadiname žmonėmis tik tam, kad tai būtų lengviau suprantama brangiam skaitytojui. Jų gimtoji planeta – taip pat ne mūsų gimtoji Žemė. Tai yra visai kita žemė. Kitas, mums kol kas nežinomas pasaulis.  Tačiau grįžkime prie tos keistos scenos smėlio dykynėje šalia sustingusio vabzdžio.
Kapitonas pasisuko ir pamatė mokslininką Le Kvyklį pagarbos ženklan įsmeigusį galvą į  keistosios planetos smėlį ir iškėlusį pasturgalį. Le Kvyklys abiem letenom laikė  tvirtai įsikibęs vieną iš dešinių kapitono kojų. „Dar kokią bakteriją sugriebs, senas kvailys“,– pamanė gerokai nustebęs kapitonas ir įsakė:
– Laisvai! Ko nori? Ko trukdai? Tučtuojau – į laivą! Čia- pavojinga!
Le Kvyklys ištraukė galvą iš smėlio:
– O aukščiausias kapitone! Leisk man tyrimams paimti nors gabalėlį šios būtybės. Jis savo išvaizda taip primena mūsų protėvius. – Įsikarščiavęs mokslininkas vos nenutraukė kapitonui kojos.
– O kaip tu ketini tą gabalėlį saugiai atgabenti į mūsų planetą? Gal užkrėsi visus kokia siaubinga liga? Juk matai, kaip viskas čia sustingę !
– Inkubuosiu tą egzempliorių į savo skrandį, o aukščiausias. Jei kas ir nukentės, tai tik aš. Man tai ne pirmas kartas. Žinau, kaip tai daroma. Atlikęs visus tyrimus Aukščiausiai Kosmoso Mokslo Tarybai pateiksiu plačią ataskaitą, kurioje bus garbingai minimas ir jūsų vardas...
Kapitonas akimirką pamąstė. Po vienos kosminės dienos jie jau bus savo planetoje, savo Žemėje- gimtajame Buridane. Tikėkimės, kad per tą laiką nespės išplisti joks užkratas. Geri atsiliepimai Mokslinėje Kosmoso Taryboje labai padėtų, kylant karjeros laiptais...
– Gerai, veik, – tarė jis, ir nusisukęs nužirgliojo laivo link. Pavyzdžio ėmimo į skrandį vaizdas galėjo būti itin šlykštus.
...Laivas sėkmingai pasiekė Buridano planetą. Įgula buvo sėkmingai patikrinta. Sunku pasakyti kaip ir kodėl, tačiau niekas nepastebėjo mažytės kapsulės Le Kvyklio skrandyje. Laivas buvo išvalytas, išdezinfekuotas, iškvėpintas. Le Kvyklys ilgam laikui užsidarė savo laboratorijoje. Tačiau, po kelių buridanietiškų metų išlindęs iš ten, jis patėškė tokį siurprizą, kuris prilygtų mūsų atominės bombos sprogimui.
...Iki šiol neaišku, kaip mažai kam žinomas Le Kvyklys gebėjo prasibrauti į Aukščiausios  Kosmoso Mokslinės Tarybos posėdį ir net gauti savo ataskaitai visą kosminį pusvalandį. Tai yra sunkiau negu XXI amžiaus Žemės Lietuvoje buvo kandidatuoti į prezidentus. Taigi, Le Kvyklys gavo žodį. Iš pradžių įvairių planetų atstovai klausėsi atsainiai. Vieni rangėsi ne visoms protingų būtybių formoms pritaikytuose  krėsluose, kiti, daugiausiai, derino ausines su vertimu ar patylom pešėsi dėl jų, treti sprendė kažkokius painius galvosūkius. Tik Le Kvykliui įpusėjus kai kam iš nuostabos atvipo žabtai, išsprogo akys, liovėsi šiūruoti letenos, stumdančios galvosūkių kaladėles, o negavę ausų aparatų, sukiojosi, nesusigaudydami, kas čia nutiko.
– Jau seniai mokslo yra įrodyta, – tęsė savo ataskaitą Le Kvyklys, – kad planetos yra protingos būtybės. Jos mąsto ir jaučia, tik kitokiu, daug stipresniu lygmeniu negu mes. Tačiau pastoviai vyksta planetos ir jos gyventojų sąveika. Jei gyventojai garsėja žiaurumu ar kvailumu ar godumu, – kai kurie klausytojai nepalankiai pažvelgė į pranešėją – tai ir planeta pamažu persiima jų nedorais jausmais. O jei planeta labai nedraugiška, atšiauri, nepalanki gyvenimui, tai ir jos gyventojai arba neišlieka, arba pamažu darosi tokie pat. Manau, visi prisimenate Zeta- B kirminus? – salė nejaukiai suūžė. Tų šarvuotų pabaisų priminimas visiems sukėlė siaubą. Laimė, kad jie dabar su visa savo planeta išpirkinėja nuodėmes Juodojoje Skylėje.
– Taigi, tęsiu toliau. Planeta, iš kurios tyrimui paėmiau bandinį, jos gyventojų įvairiomis kalbomis yra vadinama Žemė. Šios planetos padėtis mūsų sistemoje yra... – čia Le Kvyklys buridanietiška greitakalbe pabėrė visą virtinę skaičių. Toliau jis trumpai papasakojo, kaip, nusileidę toje planetoje jie rado sustingusį pasaulį, pažėrė keletą pagiriamųjų žodžių  laivo kapitonui Le Mūrui, leidusiam paimti ir transportuoti pavyzdį, gabalėlį būtybės, taip panašios į  maloningųjų buridaniečių protėvius. Le Kvyklys išvardino visą eilę bandymų, atliktų su tuo pavyzdžiu.
– Atlikus visus bandymus, išanalizavus, susisteminus duomenis gavosi štai koks vaizdelis. Ši planeta buvo nepaprastai graži. Tikra kosmoso gražuolė. Tačiau jos gyventojai neįvertino to, ką turi. Banalu tai sakyti, tačiau jie godžiai naudojosi ne tik visais ištekliais, jie iš esmės tapo gobšūs ir savanaudžiai, ypač sėdintys valdžios viršūnėse, – dalis klausytojų neramiai susižvalgė, – prisimenate, kaip minėjau apie tarpusavio sąveiką. Bjauriu goduliu persismelkė visa planeta, dalis jos gyventojų, tarsi numatydami liūdną ateitį, persikėlė į gretimą planetą, kurią jie vadina Marsu. Taigi, gobšumas tapo silpnąja Žemės vieta, ir tuo  netrukus pasinaudojo jos priešė... kaip žinote, juk planetos jaučia viena kitai jausmus. Daug kas kosmose pavydėjo Žemei, bet ypač – klastingoji, nesutramdomoji Venera. Savo bjauriu būdu ji surijo bet kokias gyvybės užuomazgas ir dabar plytėjo tuščia, bevaisė, niršdama iš pavydo, žvelgė į vis dar puikią Žemę. Nelaimė, Venera buvo  ne tik pavydi, bet ir labai gudri. Ji gebėjo įžvelgti Žemės gyventojų godumą, paveikusį visą planetą. Turiu pasakyti, kad Venera ilgai mąstė (o Žemės gyventojų moralė tuo metu vis labiau kriko...), ji analizavo tų gyventojų įpročius, tradicijas, netgi įvairių tautų folklorą – ir rado pasaką apie gražuolę, kuri užmiega, atsikandusi užnuodyto obuolio. Venera generavo ir  paleido didžiulį gryno aukso luitą Žemės link. Auksas yra.... ( čia praleidžiu trumpą Le Kvyklio paaiškinimą apie auksą ir jo įtaką Žemės istorijai)... ir, žodžiu, Žemės mokslininkai dėjo visas pastangas, kad tos nuostabios brangaus metalo atsargos nepraplauktų pro šalį. Sunku net apsakyti, kas tada dėjosi  Žemėje. Žodžiu, žemiečiai patys susiurbė visą nuodingą luitą į savo planetos gelmes. O tada visas gyvenimas joje sustingo.... Vienintelė viltis – tai ta saujelė gyventojų, emigravusių į Marsą, gal jie ras būdų, kaip pažadinti Žemę....
Salė nuščiuvusi klausėsi. Nešiugždėjo nei viena pora kojų, nezvimbė nei vieni ūsai. Juk nė vienas atstovas nežino, kas gali pavyduliauti jo gimtosios planetos. Nedrąsiai kilstelėjo viena plaukuota letenėlė. Tai buvo ramios ir nuošalios Bi planetos atstovė. Ji paklausė:
– Garbusis mokslininke, gal žinote, kaip reikia gyventi, kad niekam negėstų tokia siaubinga  lemtis?
Le Kvyklys susimąstęs atsakė:
– Geras klausimas. Tačiau, galima sakyti, kad yra atsakymas, kurį ir jūs patys puikiai žinote. Jį jau seniai tos planetos gyventojams, kaip ir jums visiems, buvo padiktavęs Aukščiausias Protas, jį nagrinėjo filosofai, juo savo kūryboje rėmėsi rašytojai...Tačiau žemiečiai neklausė išminčių balso.... Leiskite man priminti šį atsakymą. – Le Kviklys spragtelėjo letenomis ir visą salę užliejo Tekstas. Tai buvo Dešimt Dievo  Įsakymų.
Aišku, Le Kviklys nežinojo, kad vieno Žemės rašytojo kūrinys kažkada baigėsi labai panašiai, kaip ir jo efektinga ataskaita, tik niekas tada Žemėje netikėjo fantastais.....