Tu tyli,
Visada tyli,
Kada bepažvelgiu į nuotrauką –
Tik šypsaisi.
Nežinai, kad į Tave žiūriu
Kasdien, ne kartą.
Kalbuosi, nors Tu tyli.
Jei sužinosi, ištrinsi?
Nuotrauką, šypseną, tylą?
Nesvarbu,
Jau moku mintinai.
Dovanoju tau laisvę –
Tylėti.
Laikas eina.
Dovanoju tau laisvę –
Pamiršti.
Ar galima pamiršti mylimą?
Dovanoju tau laisvę –
Nemylėti.
Neatsigręžk!
Mano akys rudos.
Kaip šuns.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-28 15:01:28
Pabaiga nuginkluoja. Turiu pasakyti, kad tokios nesitikėjau. O darbas be galo jausmingas. Dovanoju laisvę... Bet juk iš tiesų to lyrinė herojė nenori - šuo gali ir nerasti kito šeimininko...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-01-28 14:23:18
Pokalbis su nuotrauka - su kažkuo, su savimi...
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-01-28 09:18:56
Ištikimybė, atsidavimas ir kartu - širdies platumas, Laisvė. Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-01-28 06:29:22
Na, kitas žmogus su rudomis akimis gali nepaklusti tam liepimui neatsigręžti. Dovana toks jau dalykas - ne visada į priimančio skonį...Mūsų socialumas gali keiksnoti vienatve virstančią laisvę visai logiškai pratrūkusiais protestais.