Timsta. Lauki šųla. In moža lungelia šibos šaltis išpaiše tropnus kvietkus. Pra skaidriu šalčia kvietkų firanki gryčian prasiskverbia paskutini besloidžiančios saulas spinduli. Onys apšviečia kumpi sėdinčiu ir verpiančiu babuti. Moma atitraukia fajerku ir užstato možu cegonėli su undeniu, užkuria pečiuku. Musėt vakarienei bus zacirka, mat ana iš kamarėlas atsinešė palivotu uzbonu, pilnu pikliavotų miltų. Ašen, gol kakių pinkių metų mergiote, zemerioju ape stolu ilgosuoliu ir laukiu kadu, apsišėri gyvulius, pareis tėte su deduku. Tadu atsisėsiu dedukui in kelių ir klusysiu kaip šeimynas vyry porins ape senovi. Tunkiausi onys šnekėdavo ape kažna kokius razboinikus kryžiuočius, katrie puldava lietuvius ir degindava jų pilis, ape nemcų ir rusų koru, ape raznas šalis, kur žmonys nėra moti sniega. Kaip šindi pasakytų, onys laby liubijo papolitikuoti.

       Gryčiaj ramuma: girdis kaip pečiuki sprogsi degunčios molkos, in sienas ciksi dziegorius su vogom. Tylu sumaiša tik vienody klebekščiuojantis babutes verpima ratelis: klipt klapt, klipt klapt... Ašen vis voikštu suolu, ba biju atsisėst ir nuloist kojas pa suolu. Pajutis tumsumu, iš pa obrazda išlinda didelis didelis voras. Onas manįs nebija ir sienu ropoja in mani. Ašen teipgi jo nebiju. Mani poema akvata jį dalikotni pasekioti piršteliu in sienas, stary apklijuotas špalierais. Kiek pasiekiu, sekioju paskum jį. Gol jam patinka teip voikščiat kalneliais, ba ki ašen piršteliu nuspaudžiu storu popieria sluoksnį sienas tarpusenojin, ti in sienas pasdora didelis rovas. Ki onas nusloide žemiu, in jo nugaras pamačiu didelį boltu kryžių. Vaje! Nu da nigdi nebuvu močius takio tropna vora su kryžium!
     – A kažna kaip atrode tie nevidony kryžiuoči, ape katruos vis šneka dedukas su tėčiu? – pamįslinou ašen. – Maž čia da na anų laikų koks kryžiuotis paslikis? Ir kū onas goli mum padaryt? Maž ir mūsų namus goli sudegint?
       Net šiurpas par visu kūnu nuvėja. A tuom čės premenėj pasgirda kojų trepsėjimas: teip sniegu na vailokų nukratydava. Apsdžiaugus, kad ju pareina tėtis su deduku, staigi atitraukiau prispaustu pirštu na stora špalierų sluoksnia. Popierius tik subraškėja, a voras, tarsi prisiauginis sparnus, skrida in mani. Užkritis in kokla, onas skubinos kuo greičiū paskavot ir inlinda pa bliuskelu. Jo kojų krutinimas mon dūre paširdin labiu, kaip koks kryžiuočių kalavijas. Gryčias tylų perskrode baisus mona žviegimas:
     – Kryžiuoči puola! Kryžiuoči puola!!!
       Kila baisus armidelis. Rėkdama ir plėšydama na savįs rūbus, nugriuvū in aslos. Namiški, nieka nesuprasdami, puole mani ratavot...Gol iš strioka, net plaštarunkis kojas mon ėme traukt. Babute grait užudege liktarnu, kad būt šviesiu ir vis gloste, gloste mana galvelu, sopulingy vaitodama:
     – O je, o je! Ir kas tam vaikui pasdore!? Ar kokia apaplekcija pristoja?
      Da ilgy drebėju deduka glaby. Kad greičiu apsispakijinč, moma na kaptūra atoneše kringelį ir iš kvartuka kišenes ištrauke bambonki. Pakėlus nusdrakytus mona rūbelius ir pamočius tiny nebegyvu voru, moma palingova golvu ir vyram papriekaištava:
    – Mat kū padoret su sova istorijom! Negana, kad mergiote vakarais bija kojas nuloist pa suolu, ti dabar da...

       Nu, a mon voras teip ir lika pačiu baisiausiu gyviu gyvenimi, katrom užkritus už bliuskelas, ir dabar žviegč, nemažiū kaip tadu.