kai laiko piktas žvilgsnis
privers pravirkt likimą
gyvenimui už daug ką paliksim mes skolingi.
tiesos gal jau nebus —
tik melo vaisiai kartūs
tik mėnesienoj melsimės
lyg vergas, prąšąs laisvės —
                 pačiu
                       aukščiausiu
                                 nusižeminimo laipsniu —
įsipareigosim
mes atiduot likimo budelio malonei net save
jausmai maištaus, sudegs išsyk pagundų ugnyje
tuomet žinosim,
kad ji jau nieko neuždegs ir nesušils 
prie jos kančia, randuotu veidu...
ir jos aistra ryškesnė net už sidabrinį žaibą
nuspalvins liūdesio šešėlį
skausmingom valandom.
ir gėriu jos pavirs, mintis atskleidę,
o egzistencijos tragizmą
užklos išderintom natom.