Mėnulio šonas nudėvėtas –
Vadinam jį kreiva delčia.
Danguj jis blaškosi be vietos,
Lyg kaukiantis baikštus šuva.
 
Ir parke kraiposi statulos
Iš vakarų ir iš rytų,
Skersai ant tako medžiai gulas,
Ir aš nuo įtampos krentu.
 
Kai žemė sukasi po kojom,
Kartu su ja ir aš sukuos.
Sapne aplanko trečias brolis,
Tas, kurs numiręs, kurs kapuos.
 
Išaušta rytas nelaimingas
Galva – pabarškinus tuščia,
Kišenėj litą vos surinkęs
Vėl pagiriojuos kabake.