Margais popieriaus lapais klojau sau taką,              
todėl jis jautriai aiškus tik man vienai,              
aplinkos pasauliui nieko nepasako —                   
spalvų jautrumu nesuprantamai tylus.                  
 
Mintimis, žodžiais marginau sau lapus,                
nematydavau dėlionių, spalvų naujų —                    
mano pasaulis rasdavo takus neliestus,                 
o širdies balsas atskleisdavo paslapčių.               

Aš nenutolau — uždaram pasaulyje —                          
klaidžiojau svajonių, minčių pagauta,                         
daug kur klydau — neieškojau savyje:                        
nuausta iš širdies jausmų tampri juosta.                      

Sunku ardyt ir iš naujo aust, o gal                            
lopais pridengt skylėtai austas mintis,                          
pralėkusių minčių negrąžinsi atgal,                               
Ir tavo pasaulis yra tava paslaptis.