Pasirinksiu rašyti laiškams laiką vėlų, todėl nepadorų - 
Kai aptirpus delčia neberaižo į kąsnius sapnų,
Kai neloja šuva, net jei pokši sušąlusios tvoros,
Kai esybė visa įsitmpusi klausia - kas bus?

Guls viena po kitos į pulkus berikiuojamos raidės,
Daug šauktukų, taškų - su savim mūšio būta aršaus.
Balto lapo erdvė susiriečia iš skausmo ir baigias.
Kai tavęs neturiu, kas belieka? Tik laišką prie lūpų prispaust,

Tą suplėšyt skutais, desperatiškai perbėgt į kitą..
Ar pakeis ką nakty palei stalą sugulus pusnis?
Ar žinai, kad rašiau, kol languos ėmė blukt nujas rytas?
Tiktai raidės, deja, negebėjo jausmų pasivyt...

Iš didžiulės krūvos liko lapas švarus paskutinis - 
Be šauktukų, taškų ir be raidžių jį siųst sumaniau.
Tai taika su savim. Aš tikiuosi, suprasi šią žinią.
Kada kėlės visi, siela buvo nurimusi jau.