,,,ramiai palikti vienkiemiai miršta.
Užkalti ilgo laukimo langai,
suarti artimųjų takai...
O suvarpėjusios gegnės,
tarsi sulaužytos rankos,
įsikimba į dangų ir skausmą...
     Sugrįžtu!
                 Sugrįžtu,
                       Sugrįžtu...

Šalto ryto rasa sutikti ateina,
o vidurdieniai krenta į aukštą,
nenupjautą žolę.
Ir gandrai lizde neplasnoja...
  
Kai langai užkalti,-
pamatai užmirštim samanoja.
O troboje mažo nusigandusio peliuko akis,
iš po suskilusios krosnies,
su priekaištu pasitinka mane,
kaip į kalnelį neseniai
išėjusį paskutinį trobos šeimininką...

   Sugrįžau...