Pėdų ant akmens nelieka,
lakaus smėlio kauburyje,
negaili šalna gležno želmens,
tamsoj dingsta žaidęs šešėlis.
Ieškai minties pienės pūke —
nuskriejo su vasaros vėju,
ankstyvo ryto migloj vėsioj
ne, aš tavęs jau neieškosiu...
Gali išnykti — nesugrįžti visai —
siela į džiugesio gelmes panirs,              
dingsi tu, pradings manasis aš,
liksiu ant laiko nubrėžtos ribos.
Stebėsiu — vasarą medžiai oš,
paliesti šalčių žiemą dejuos —
pasiliksiu prie lemties savos
ir laiko pramintuose takuose.