(Maestro Stasiui Liupkevičiui)
 
Ar šalta, ar sniegas, ar skalbia lietus —
Armonika groja, dainuoja žmogus.
Nuo žodžių skambių, melodingų garsų
Skaidrėja dangus, rodos, daros šviesu.
 
Nuplaukia ramunėm pieva žalia,
Suošia prabudus senolė giria,
Nesuprast, ar lakštingala čiulba, ar jis,
Armoniką virkdo iš Dzūkijos Stasys.
 
Ak, žeme mana, Lietuvėle mana,
Kokia nuostabi tavo ši dovana,
Ja į saulę keli, šildai širdis žmonių,
Toks laimingas esi, lyg dainuotum kartu.
 
Pavasario sodai, susprogę beržai,
Visur jį girdi, visur linksmą matai,
Na ir kas, kad plaukai balti, su šarma,
Veide šypsena ta pati, vis jauna.
 
Dainuoki, žmogau, kaip laukų vyturys,
Į gyvenimo džiaugsmą veri mums duris.
Ne tik upėm, laukais puošias žemė gimta,
Bet ir tavo vaikų paleista skrist daina.