Ko širdį drasko pirštai geležiniai?
Ar mirė kas, ar mirti ruošiasi?
Ne, tai tik likimo pokštai įprastiniai —
Mano skausmai nė motais šiam vaikinui.
 
Nulemtas tu, Likime mano!
Ko nematei? Kaip kankinuosi ir nirštu?
Nieko juk vis tiek pakeisti negaliu —
Likimas jau seniai Dievų paskirtas.
 
Likime! Iššūkį tau noriu mest po kojom —
Nenužudysi mano Meilės, neatimsi jos!
Mano širdy ji luitu lediniu pavirto,
Atšildyti ir ištirpdyti nesugebėsi jo.
 
Sukaustė mano Meilę ledas, šaltis.
Tai — prakeiksmų ir balso smūgių aidas.
Jis toks galingas ir stiprus —
Nenugalėjo nieks jo ligi šiolei.
 
Bet tu, Likime, šito nežinai...
Yra tikėjimas, kuris sušildo,
Įsiterpia į širdį taip giliai,
Kad luitai tie lediniai virsta upėm.
 
O upės teka ir gaivina širdį,
Tai – ašaros, kurios nuplauna prakeiksmus visus.
Ir vėl iš naujo pradedi suvokti,
Kad tu, Likime, nuostabus.