Sudoku
 
2014. 01. 11.            
Visa esybe jaučiu, kaip prarandu laiką – jis bevertis, kai nejungia su žmonėmis, kai niekam niekam pasauly nesvarbu mano buvimas ar nebuvimas, mano mintys, jausmai ir, o tai dar svarbiau, kai niekam šioj žemėj nereikia manęs. Nors įtikinau save, kad privalau išeiti, nuolat pagaunu save norinčią grįžti, kas visiškai nerealu – grįžti neįmanoma, kaip neįmanoma vėl būti jaunai, sveikai. Procesas negrįžtamas. Jei aš pati, diena iš dienos stebėdama tą asmenybės irimo vyksmą, taip sunkiai susitaikau su neišvengiamybe, kaip mane galėtų suprasti aplinkiniai? Tik vėl ir vėl kankinčiausi, suprasdama savo bejėgiškumą ir stebinčiau, piktinčiau žmones.
Silpnumo valandėlėmis griebiuosi sudoku sprendimo, tos gelbstinčios pusiau sąmoningos būsenos, kai skaičiai, tvirtai į sąmonę įsigėrusios konstantos, kurį laiką gali rikiuotis reikiama tvarka be sąmonės įsikišimo, bet ir neleidžia jai pilnai atsijungti, nes tada neišvengiamai įsivelia klaida. Tai drausmina. Sėkmingai išsprendusi eilinę užduotį, jaučiuosi laimėjusi prieš save, bet juk nelaimėjau nieko, tik praradau laiką. Netapau išmintingesnė, nes neįmanoma įsiminti skaičių sekos ir ištrynus įrašytus skaičius taip pat sudėtinga būtų spręsti iš naujo. Laiko žudymas. Kurį laiką tai padėdavo, bet vis dažniau klystu ir lengvose užduotyse ir tas užsiėmimas nebegelbsti.
Kitas būdas užsimiršti – atsiduoti atsiminimams. Tai įtraukia geriau negu skaitymas, gyvenimo gatvėj stebėjimas pro savo narvelio langą ar negudri kasdieninė ruoša. Atsiminimuose viskas ryškiau, negu buvo kažkada realybėj, nes tada viskas vyko greitai ir reikalaudavo mano dalyvavimo, o dabar jau niekur neskubu, stebiu iš šalies. Ir atsiminimai sugrįžta ne bet kaip, o tarsi pašaukiami užkoduota seka. Štai dabar mane jaudina tema – kodėl žmonės nepajėgūs suprasti senatvės? Kad patys jos dar neišgyveno? Kad joje, senatvėj, nelieka logikos? Kad sunku suvokti, kaip išmintingas žmogus darosi nebeišmintingu, tarsi tyčia, tarsi galėtų kitaip, tik nežinia kodėl elgiasi visiškai neracionaliai.
 
Pavasarėjo. Ir pagal kalendorių jau turėjo baigtis žiema, bet ji atkakliai nenorėjo trauktis, dienos buvo apniukusios, bet iš debesų protarpiais vis dar krito ne lietus, o sniegas, kurio ir taip buvo priversta daugybė. Tai slėgė, erzino, daugelis žmonių jautėsi blogai patys nežinodami kodėl – pikti ligoniai, sesutės, sanitarės.
Į mūsų ligoninę paguldė seną moteriškę, liesutę, raukšlėtą, bet žvitrią, nenustygstančią, vis kuo nors užsiėmusią, ieškančią. Pirmą dieną sanitarės su kantrybe jai aiškino, kad niekur neitų iš palatos. Ji pažadėdavo, paklusniai guldavosi į savo lovelę, bet po kelių minučių kuri nors palatos kaimynė jau ateidavo pakviesti – pažiūrėkit, ką mūsų močiutė daro, o ši iš spintelės visą turtą sukrovusi ant grindų kažko ieško apčiupinėdama kiekvieną daiktelį, išvyniodama saldainius. Sutvarko sanitarė viską, paprašo taip nedaryti, senutė taip giedrai šypsosi, kad negalima ant jos pykti. Pagauna beišeinančią į gatvę – ką darai, moteriške, juk šalta! Taip taip, šalta – net nusipurto ir nuskuba į savo palatą. Sesutės sumąsto paguldyti ją į mažąją palatėlę greta savo kabineto, kad būtų lengviau stebėti.
Po nakties senutė nenori keltis, giliai įmigusi. Sanitarė piktinasi – kokius darbus per naktį dirbai, kad neišsimiegojai? Netrukus paaiškėja – visa vidinė užvalkalo pusė suplėšyta į smulkius skutelius, tikrai padirbėta iš peties. Susitaria, kad daugiau taip nedarys, pakeičia patalynę. Slaugutės jau žino, ko galima tikėtis, ir per naktį kelis kartus įeina pažiūrėti, ką ligonė veikia. Miega. O rytą užvalkalas vėl suplėšytas! Pergudravo!
Kai suplėšo kažkelintą užvalkalą, slaugutė pravirksta – liaukis, juk nenurašys tiek patalynės, išskaičiuos mums iš atlyginimo. Susigraudina ir senutė, meilai glosto slaugutės rankas – vargšelė, neverk! Kas tave nuskriaudė?
Po kelių dienų padvelkė šiltas pietys ir pagaliau prasidėjo didysis pavasario polaidis, patvino, sučiurleno upeliais takai, gatvės, o kai pro debesis nušvito saulė, apėmė toks džiugesys, kad nejučia apsidairiau į medžių viršūnes, ar neužgiedos kurioj varnėnas. Eitum, rodos, eitum, gertum tą taip ilgai lauktą pavasario svaigulį...
Ligoninėj popiečio ramybės laikas. Staiga koridoriuj girdžiu nerimastingus slaugutės žingsnius – į mažąją palatėlę, vonią, kabinetus. Mūsų senutė išėjo! Visas personalas ir net atėję lankytojai suskantam ieškoti, išpuolam į gatvę – niekur nematyti. Pasiskirstom kas kuria gatvele eisim, juk negalėjo nueiti toli, bet laikas bėga, apėjom visą miestelį, o senutės niekur nėra. Ką daryti? Laimei, atbėgę vaikai pasako matę keistą žmogystą nuo kolūkio dirbtuvių pasukusią Minijos link. Nuvažiojam greituke – dideliam plynam baltam lauke, nužertam pavasario saulės, giliam sniege kapstosi smulki figūrėlė tokiu pažįstamu margu valdišku ligoninės chalatu…
– Kur tu, Dievo bite, eini? – rankom plėsteldama beatsidūsta slaugutė.
Šlepetes pametusi, šlapiom kojinėm, nuogom blauzdom senutė niekaip nenori grįžti atgal – einanti namo. Be takelio, be kelelio. Kur tavo namai? Ten, kažkur. Parsivežėm. Girdėm arbata, suklostėm. Sunku buvo patikėti – kad bent slogą būtų gavusi!
Slaugutė niekaip negalėjo nurimti, vis putojo – kaip taip galima elgtis? Taip ir nesugebėjau jos įtikinti, kad ne iš kvailumo ar piktos valios senutė taip elgiasi, o iš ligos. Iš ligos.
Štai tas pagrindinis mano išėjimo argumentas – skaudu, kad žmonės netiki, kad ne iš kvailumo ar piktos valios ir aš vis dažniau pasielgiu ar pasakau ką taip, kaip dar taip neseniai nebūčiau dariusi ar sakiusi, kad iš ligos tai. Iš senatvės. Tai nuo manęs nepriklauso.  Kad nepiktinčiau žmonių ar nekelčiau jų gailesčio, galiu tik atsiriboti.  O silpnumo valandėlę, kai nenumaldomai norisi grįžti, imu sudoku užduočių knygelę, sprendžiu vis daugiau įveldama klaidų, kol netekusi kantrybės pasižiūriu į atsakymų lapą, o netoli jau ir tas laikas, kad ir atsakymo nebesugebėsiu atsekti. Ką noriu apgauti? Tampu limpiu. Teisingiau limpe.
Kas tas limpis? „Limpis yra žodžių Lauk Iš Mano Palatos santrumpa. Tuos žodžius norisi ištarti, kai trečią valandą nakties tau atsiunčia ligonį iš slaugos namų. Žmogus – dažnai dėl senatvės – praradęs tai, kas  daro žmogumi.” ( Samuel Shem. „Dievo namai?“)
Bet aš juk žinau, kad visi tie mano išgyvenimai – tai tik ligos simptomai. Kad nėra jose mano žmogiškos esmės, tik pažeistų smegenų vaizdiniai. Kad pati savo laisva valia paaukojau gražiausią gyvenimo draugystę – kam? Niekingai fiziologijai? Matom akimis, girdim ausimis, jaučiam ugnį skausmo receptoriais, bet apankame, apkurstame, prarandam skausmo jutimą (cukraligė) dėl paaiškinamų fiziologinių, net anatominių pakitimų ir jokia mūsų žmogiškųjų pastangų jėga nieko negali pakeisti. O meilė, draugystė, džiaugsmas? Draugė rašo girdėjusi aiškinimą, kad alkoholis sunaikina džiaugsmo jutimą, nes pažeidžiamas atitinkamas centras smegenyse, todėl alkoholikai netenka motyvacijos siekti laimės ir ką nors keisti savo gyvenime. Arba valyvumo centras – žmogus liaujasi prausęsis, jo netrikdo nešvara aplinkoj. Alzhaimerio liga sunaikina atmintį, Parkinsono liga – tikėjimą, viltį ir užprogramuoja depresiją, šizofrenija – rūpestį artimaisiais, meilę. Tai neišvengiama, tik aš atkakliai to nepripažinau, nesiryžau išreikšti žodžiais, kol nenusileidau į patį dugną.
Ar kas nors gali man padėti? Kokios tabletės ar psichoterapeuto žodis gali sugrąžinti tikėjimą meile, draugyste, gyvenimo prasmės suvokimą?
Kaip banalu, netgi atgrasu – šitiek dvasinių kančių, skausmo, nusivylimo, kitų žmonių skaudinimo, savęs kaip asmenybės susinaikinimo vien todėl, kad kažkokia idiotiška liga pasirinktinai naikina nervines ląsteles, atsakingas už tą ar kitą žmogiškosios egzistencijos sritį? O koks čia paties žmogaus vaidmuo? Žiauru suvokti, kol dar iš viso galiu suvokti, kad visa mano žmogiškoji esmė ir gyvenimo prognozė priklauso vien nuo to, kaip sparčiai depigmentizuosis kažkokios ląstelės galvos smegenų darinyje corpus nigrum.
Nerandu nė vieno  argumento tam paneigti, nes tada tektų atsižadėti savo materialistinės pasaulėžiūros ir pripažinti sielos kaip nuo materijos nepriklausomo prado buvimą. Kartu ir Dievo. Laimingi, galintys tikėti. Tik stiprus žmogus gali leisti sau netikėti.
P. S. Senstančius žmones reikia įspėti, kad neskaitytų Samuel Shem‘o knygos „Dievo namai.“
 
„Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka ar pasakyti bonjour, ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour, nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. (...)  Dabar aš juos myliu.“ 419 psl.