– Ko spoksai į mane, kvailas išpūstaki? Skrisk šalin, kol aš dar geras. Na? Ko vėpsai? Kaltini mane, kad geriu? Koks tavo reikalas, blin? Esi tik suknistas vabzdys, ir iš vis kažin ar turi kokias nors smegenėles, net ir smeigtuko dydžio. Jei turėtum, tai nespoksotum į mane, veizolus išvertęs, o tik lėktum, kur akys mato. Štai– dar trūkt. Uch, kokia šlykštynė, bet gerai nutekėjo. Tu dar čia tupi, idiote? Aš piktas, piktas, ar supranti? Ant viso svieto, ir ant tavęs, laumžirgi, tu neraliuotas. Tu gali laisvai skraidyti, o aš negaliu. Iš vis, ką aš galiu? Beveik nieko... Tave gal myli kokios laumžirgės ar uodės, o mane... Beje, kokios tu lyties? Nieko ten pas tave nesimato. Ai, kai pritrėkšiu, tai nebus jokio skirtumo, ar tu vyras, ar boba. Tiesiog vienu uodu bus pasaulyje mažiau. O kai aš užversiu kojas, visi atsikvėps nuo vieno durniaus, nurauki? Va pasileisiu nuo to skardžio žemyn – ir pliumpt tiesiai į jūrą. Tu taip pat padarytum, jei tave gyvenimas būtų taip sumaitojęs kaip mane. Na dar po truputį. Negersi? Ir gerai, negerk. Tu – dar jaunas. Žmonės sako, kad ir aš nesenas, kad man dar viskas prieš akis, ai mala visokį šūdą ir tiek. Kartais manau, kad man – milijonas metų... ech, pavydžiu aš tau laisvės. Ar matai savo žlibėmis, kad esu įkalintas? Ar kada tau teko regėti tokią pabaisą, kaip aš? Esu fizinis ir dvasinis kalinys, va, kaip protingai pasakiau. Už tai ir išgerkim. Gebėsiu ir paskutinį tašką padėti, netiki? Štai ištuštinsiu paskutinius lašus, o tada – visu greičiu pirmyn. Atsispirsiu, ir tiesiai, stačia galva į jūrą. Klausyk, o tas tavo žvilgsnis man atrodo kažkoks protingas. Net gal matytas. Gal tu kokia siela po reinkarnacijos? Tfu, kokias kvailystes kalbu. Kai grįšiu, reikės pasiieškoti internete apie uodus. Visagalis Google. Gaila, kad apie savo gyvenimą ne kažin ką galiu prigooglint. Ai, pofik, aš gi nebegrįšiu. Nersiu į šaltas jūros bangas, kaip nėriau tada, kai atsitrenkiau į tą prakeiktą akmenį. Žinai, kodėl taip padarysiu? Kaip toj dainoj: „Nes nieks niekada nemylėjo manęs...“ Na, gurkšt. Tu vis dar čia? Ar supranti – ji manęs nemyli. Ir niekas niekada nemylėjo manęs. Ir aš pats savęs nemyliu. Nedrįsk su manim ginčytis, tu, kvaila plaštake. Ufonaute tu, aš tau sparnus nuplėšiu, jei dar prieštarausi. Atsakyk man geriau į klausimą, jei jau toks gudrus ir įžūlus–  argi galima mane tokį  mylėti? Ji būtų šventoji, jei dėl manęs aukotųsi. O man jokios aukos nereikia. Nekenčiu tų gailestingų žvilgsnių. Aš pats nieko per daug negailėjau, visada siekiau pirmauti, nugalėti....dabar- įveiksiu butelį šitos šlykštynės ir... Tu sakai, kad tai – ne pergalė? Tai, kas tada ta pergalė, kas man, po velniais, belieka? Viltis? Tikėjimas? Leisk pasijuokti, kvailas uode. Stebuklas? Bus tau tuoj stebuklas, kai nudrėksiu tuos gražius, permatomus sparnelius. Tada gal pajausi tai, ką aš dabar jaučiu. Matai, aš jau pykstu. Verčiau skrisk tolyn, jei nori likti gyvas. O aš padarysiu tai, ką jau turėjau padaryti, kad ji nesiaukotų, kad nebūčiau jai našta... Tu vis dar čia?  Nenuskridai? Na ir drąsus. Tikrai įžūlus. Tu ką, visai manęs nebijai? Gal net manai, kad aš – geras? Cha, brolau, kad žinotum, kaip tu klysti. Dar trūktelėsiu, ir papasakosiu tau visą savo gyvenimą. Et, ką čia pasakot. Mokslas, darbas, verslas, pinigai, daug pinigų, šnapsas, mergos,  draugeliai, šnapsas, mergos, draugeliai, ir, kaip paaiškėjo – nei vieno tikro draugo, tik ji... Baimė, kad kitas užims tavo vietą, kad tave nugalės, kad pažemins... Veržimasis tik pirmyn be jokio poilsio. Ji prašydavo manęs liautis, stabtelėti, pažvelgti, koks gražus tas pasaulis. Oi, aš tuoj apsibliausiu, kaip koks skystas veršis. Nes tas sušiktas pasaulis tikrai yra gražus. Tie debesys... tos pušys.... ir žinai, kad vis dėlto velniškai norisi gyventi. Net ir tokiam, kaip aš. Nu nafik, akys ašaroja.... Gal nuo vėjo? Ir kaip tas vėjas tavęs nenusineša? Kaip kokios žuvėdros tavęs nesuryja? Kaip tu išsilaikai, plonytis, toks trapus? Nenuskrisk... Aš tik noriu paliesti tave, įsitikinti, kad tu – tikras. Nebijok, tikrai neplėšysiu tavo sparnelių. Gal dar nepulsiu aš į tą jūrą, nepergyvenk. Jei tu gebi išgyventi nors ir vieną trumputę vasarą, tai ir aš.. Va, žiūrėk, išvarvinu paskutinius lašus į smėlį. Tik leisk man tave, drauguži, paliesti, nes sugraudinai, blin, privertei susimąstyti....
– Mariau, Mariau, atsargiai!– prie invalido, palinkusio vežimėlyje, puolė jauna moteris, –  tu vos nenuriedėjai nuo skardžio!
– Nesirūpink, aš su bičiuliu, jis mane prižiūrėjo, – atsakė Marius.
– Kur tas tavo draugelis? Ak, tu varge – kartu gėrėt? Kur jis? Nuėjo?
– Nenuėjo...nuskrido.
– Kad pasakysi... mesk tu tuos savo kvailus juokelius. Nors gal ir gerai, kad juokauji prieš tokią rimtą operaciją – kalbėjo moteris, rūpestingai stumdama vežimėlį su Mariumi taku.
– Viltis – kvailių motina, – atsakė Marius ir staiga kažkodėl  paklausė, – ar žinai, kad kantriausi ir ištvermingiausi yra vabzdžiai?