Kai veidą švelniai pakutena
pirmasis šviesos spindulys,
neskubėki iš lovos pakilti,
rytą pramerkęs akis.

Tai iš rytų neskubėdama
aušra debesimi atplaukia,
bet dar tavęs neapleidžia
naktis juodaplaukė.

Ir tik kai danguje gęsta žvaigždės,
naktis nučiuožia balzganu ledu.
Taip jos kelias baigias
kaip snaigės grožis, virtęs lašeliu.