įšalo žemėje žydintis šerkšno šermukšnis
tyliai žegnoja žingsnius praradimo šviesa
sniegas tenai kur širdis
bet ir ji nepaklūsta
dėsniams taviems
atsigūžti

dar žingsnis ir ką
paukštį virš sapno bedugnės
nesaugantį gūžtos
odoje sirpsmą naktų
lyg ir buvo
lyg ne

vėjas gesina ugniakure
šlamantį triukšmą
plyšta žvaigždėlapiai
tartum ardyčiau save

nebeišgydoma nemiga smelkias į pėdas
skleidžias patamsiai už krintantį sniegą tyliau
vėl širdimi neužkliudžiusios minų prabėga
buvusios mūsų minutės
.......................
ir nieko daugiau