Pagunda. Aisros. Ramuma.
Kaip pasėliai, vienutės sienos,
Kaip pirkia dūminė žema
Ar sukapotos klumpės senos.

Ir galvomis, ir akimis,
Ir rankomis, ir kojų pirštais –
Lyg balsas nuopolio kimus
Iš pat širdies į patį viršų.

Nėra tokios daubos pliaže,
Kuri nuogų kūnų nematė,
Bet maudomės tik padaže
Neįsūrėjusios vienatvės.

Užsiveria pradžioj dangus,
Paskui ir pragaro landynės –
Palieka su savim žmogus
Jausmus ir laiką pradanginęs.

Ir kai sulaužai draudimus,
Ir ribos traukiasi į kelią,
Aistra atsisuka į mus
Ir juodą karsto lentą kala.