Santrauka:
žodis[tarpas]kitas_žodis
Ilgas koridorius.
Betoninės grindys, lubos pašviestos žvakėmis šviestuvuose, ant sienų kabo keisti paveikslai su žmonėmis be veidų. Sienos suskilinėjusios (kaip plaukų galiukai – cha), pro lubas sunkiasi vanduo. Šalta. Guli negyva žiurkė.
Neaišku, kur einu ir kur nueisiu. Žinau, kad tikrai nenueisiu atgal, nes tai būtų absoliučiai kvaila.
Ant sienų kabo paveikslai su visomis klaidomis, kurias kada,nors padariau. Štai paskutinis matematikos kontrolinis. Štai – šitas man kol kas labiausiai patiko – pirmoji cigaretė – pirmoji meilė, dar iki dabar gyva ir deganti, nors nuolat smilksta ir trumpėja. Paveikslų begalė. Atrodo, kad kiekvienai mano gyvenimo dienai čia ant šitų sienų yra skirta po paveikslą. Keista... Nejaugi žmonės taip dažnai daro klaidas?
O galo nematyti...
Vienas paveikslas visai nepatiko, lyg būtų meno parodoje, o jo autorius koks nors 4 metų vaikas. Tai – „Veneros gimimas". Bet gimsta ne Venera, gimstu aš. Nuostabu, ar ne? Net mano gimimas yra klaida...
O galo nematyti...
Prie sienos prirakinta rožė. Toliau paveikslai merginų. Taip. Jūs mano gyvenimo gėlės, mielosios, jūs mano tuščiais buteliais žydinčios klaidos. Čia pradėjau galvoti, kad grįžti būtų visai malonu. Bet juk tai kvaila. Nejau, pagalvojau, nejau leisiuos jų įveikiamas? Juk jos eilinės paprastos mirtingosios, o aš – aš einu šituo koridoriumi. Žinai ką, lyrini „aš"? Jų čia nėra. Tu neturi ko bijoti.
Bijoti reikia gėdos.
O galo nematyti...
Paveikslai niekada nesibaigs. Su kiekviena šypsena, kiekviena prasegta saga jų palaidinėse... Darosi taip sunku. Sunku eiti. Sunku kvėpuoti. Lyg virusai, ėdantys mane iš vidaus, kaip kirminai obuolyje, iš kurio tuojau liks tik graužtukas. Štai šypsausi pro skausmą sukandęs dantis – Jūs mano gyvenimo gėlės, deimantai, jūs...
Prisėdau atgauti kvapą...
Priguliau...
Pro degančią širdį pagalvojau, kad turbūt dabar sutikčiau numirti ant laužo po du kartus už kiekvieną Žemės gyventoją, kad kas nors ateitų ir pasakytų: „Štai, čia tavo Rožė. Tu laisvas, gyvenk sau." Aš laisvas. Laisvas nuo ieškojimo, o svarbiausia – laisvas nuo dar vieno paveikslo tapymo.
Šis koridorius niekada nesibaigs. Juk aš pats čia viską nupiešiau.
O ir galo dar... Nematyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-20 14:57:22
Santrauka pasirodė panaši į tarpìnę tarp ten ir šen. Arba grandinę.
Tad leidausi giliu koridoriumi pažiūrėti, kur ji veda.
Čiuopiu grandis. Žodžiuose budimo asociacijos, sąskaitos su merginomis tvarkoj (tik kokios gėdos bijoti). Toliau Rožė, tokia geidžiama, kad galėtum numirti, tolygu atiduoti gyvenimą. Rožė Idėja.
Pasakymas „mano gimimas klaida“ (kažkodėl žmonėse labai populiarus) išlaisvina nuo bet kokios kaltės, pasakai ir apsidraudi. Tad baimės baimė netenka prasmės.
Ar tikrai lyrinis žino, kad negrįš? Dukart tekste nuskambantis „nes tai būtų kvaila“ visgi rodo dvejonę, lyg įteigimą sau, užtvirtinimą, kad nereikia. Bet!
Yra laisvė piešti arba ne; jei dabar ir neigi, bus visokių paveikslų, nes koridoriai nesibaigia visą gyvenimą.
FANTAZIJOS IŠ GELMIŲ.
----
(Odė Veneros gimimui)
Niekur neikim iš čia, deive, tuštiems geismams
Pastatykim namus žemėj poezijos
----
Mažas Kornelijaus sodas, mieloji,
Bet už hesperidžių sodus puikesnis (...)
Kario ir mergelės tuokias šešėliai,
Aria artojas danguje už upės,
O prie vario vartų tau svetingai šypso
Sodo šeimininko gipsinis veidas.
Ten tavęs aš lauksiu ištisą žiemą
Užmaršties girliandom pasidabinęs...
Bet sapne išgirdus šauksmą vylingą
Neskubėk apleisti žydinčių pievų
Ir lanku apeiki žvilgsnį nudelbus
Mažą Kornelijaus sodą, mieloji.
(K. Platelis)