Jūra išmetė bangą,
saldi puta mojo saulei,
dar viena pora kojų
žingsniavo išdidžiai per smėlį.
Vandens dovana – kriauklelės
šaukė, blaškėsi, pasivyt norėjo,
bet saulės nugairintos pėdos
žingsniavo į priekį.
Jos ieškojo kelio pabaigos,
tačiau kažkas vis kuždėjo:
„Neatsigręžk, eik tolyn,
kelias nesibaigs,
tik liks antspaudas pėdų...“