Sakyk kodėl taip skyla trupa
seni dažai ir šerpetojas įtrūkimai,
žiojas, veriasi plyšiai, medis saulėje kadais 
išsikerojęs juosta nuogas, vos tiktai 
išvydęs ją naujai? 

Kodėl nauji dažai nubėga šmuorais,
mažai ką pridengia, kodėl
tiktai skaudžiau taip bandant tepti
senas naujas žaizdas, ir daros komiška,
ir gaila žiūrėti iš šalies į bandymus
kažką pakeist?

Kodėl nuslysta žvilgsniai, neužkliūna
nei už fasado, nei vidaus, ir taip monotoniškai
kartojas žigsniai ir vis pro šoną arba kur kas blogiau —
kiaurai? 

Dar kaip sulaukti staliaus, penkias skūras 
nulupt, išdegint ir nušveist, ir pagulėt abiem
šonais į rasą, saulę, lietų ir žvaigždes?
Tada aliejaus į šerdį, į plyšius, į kirmgraužas
už tuos metus apšerpetojus.
Ir dar, ir dar aliejaus, ir dar...

Iki užklakimo žindant.