Pavėjui užsitrauks pilnos balto žydėjimo valtys,
Krantas leisis gilyn, pakartodamas dangų ir žemę,
Tu miegosi tylus, pakalnučių švelnumo sugeltas,
Kol ištvins delno gulbės, sanuodamas jusi, kaip semia

Laiko skiemenis ledo kasyklose byrantis oras,
Kaip negrįžta joks artimas, vien svetimi ir be nuodėmės,
Iš akių atpažįsti, nors kraujas į vyzdį putoja,
Sunkiai kerta širdies geležim, vėl iš naujo kartoti,

Delno linijų upėmis, senvagių žiotimis bristi,
Kol patvirtins prognozę, kad tavo genties neberanda,
Kad ligotas ir žilas buvai nuo vėjuotos vaikystės.
Pakalnučių arterijom šaukia karščiuojantis randas,

Kol prasikala žiedas, kol potvyniai virsta į ledą,
Sukrešėjusį sapną bedugnių dievai  išskalauja,
Nenubudusiais pirštais ragauji savęs, pirmapradžio,
Paskutinio iš žemės, to pačio švelnumo ir kraujo.