Maniau, užžėlė takas tėviškėlėn,
Beliko tik sapne žiedų daina,
Kai jais putojo sodo obelėlė,
Vyšnia kai sviro, uogom nešina.
Sapnuodavau: balta ievužė sninga,
Kaip ir kadais, gimtinėje ramu.
Tik tėviškei jaučiausi vis skolinga,
Kad išėjau aš iš gimtų namų.
Ir netikėjau, kad kada sugrįšiu
Jei ne gyvent, tai nors pasisvečiuot.
Namų neliko. Nebesirpo vyšnios,
Tik vėjai daužės laukuose tuščiuos.
Pavyko sugrąžint gimtinei skolą:
Neliko ji tuščia, niūri, nyki.
Prie naujo namo stiebias jaunas sodas,
Greit derlių kantriai šakomis laikys.
Dabar tenai vėl židinys kūrenas.
Yra kur vėl sugrįžt, pasisvečiuot,
Kur dvasios protėvių aplink plevena,
Kur noris gimtą žemę išbučiuot.
Ir pareinu aš tėviškės palauke
Su vyturio giesme aukštam skliaute.
Turiu sugrįžt. Gimtinė mane šaukia.
Aš sugrįžtu, gimtine, į tave!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-01-20 16:14:51
Ant tokių vertybių klojasi ne vienos kartos gyvenimai. Sklandžiai sudėta, išjausta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-19 23:11:09
Sklandžiai. Salomėjos kūrybą primena savo nuotaika.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-19 22:35:32
Puikus