šventajam miško alke 
šlovingąja senove dvelkia.
čia šventas ąžuolynas. čia ramybė
čia šimtmečiai vogčia pro šalį praslenka tarytum.
šuoliavo čia kadais
eikliais kresnais žirgais didvyriai.
ir žeidė ginklas jų šveitrus
šarvuotus riterių pečius
vaidilų aukurai čia kritusių gedėjo.

ir liejom kraują už visus –
savus ir svetimus dievus
kovojom ir laimėjom.
nes plazdanti ugnis šventa –
aukot Tėvynei paruošta –
nuo amžių glūdumos 
mus visada lydėjo.
apgynėm židinį namų 
visos tautos sutelktumu,
kuris prie Griunvaldo taip ryškiai sužibėjo.
tačiau iš tos narsos, 
kuri mus gynė nuolatos –
nūnai beliko apgailėtinai menki likučiai