Į staktas dienos įrantas rėžė.
Praeini. Tarsi jų nematai.
Į kalnelį vingiuojančios vėžės
Ir įtrūkę namų pamatai.
O lietus nuolat tikrina stogą — 
Pas tave gal pro plyšį įlįs?
Rūpestėliai visi nepatogūs,
Kuriuos nuolat gamina buitis.
Tįso lova, kur niekas nemiega,
Budi rykai — nėra alkanų,
Ant kėdžių lipnios dulkės susėda —
Laukt savų taip labai patogu.
Dieve mano, kiek įrankių, rūbų —
Nemadingų, mažų ir siaurų!
Jei sudėtumei krūvą — lig lubų,
Ne aprėdų — margų skudurų.
Viskas graudžiai pasenę, netikę
Ir tu pats, kaip tie tavo daiktai,
Tiktai staktose įrantos liko,
Kurios liudija, kad gyvenai.
Nebeglostyk — save tegraudinsi,
Jei pro nuospaudas pirštai pajus.
Namui reikia kitų šeimininkų,
Staktoj rėžtų kad ženklus naujus.
Na, o tu? Ką darysi? Ką veiksi?
Iškuprosi, ir vėžės užgis.
Kam namisėdai valkatos laisvė?
Nors, kas liko, neims joks vagis.
Pranašingi nutįso šešėliai,
Stogo plyšį surado lietus,
O palėpėj išėjusių vėlės
Sudėvėtus rūšiuoja batus — 
Lyg be apavo šąla jų kojos,
Lyg kelionė jų pėdas daužys,
Lyg išeit nenorėtų geruoju — 
Visos įrantų prasmės užgis.