Taip ir vargsti savęs neprijaukinus?
Atsilapojimu jausmų neišmatavus?
Laukimas driekias tarsi laukas plynas,
Jau bedaiginantis džiovintą sėklą savo.
Kiek reiks lašų grūdams tiems atmirkyti?
Stebuklų žvyrui nuo daigų nužerti?
Kiek reiks budėjimų? Kiek nuospaudų? Kiek žygių?
Kiek abejonių, klausiančių: „Ar verta?..“
Tas nežinojimas išsišakos į peršulį,
Dvejonių gumulą, žandikaulius rakinantį.
Aš atėjau, kad su tavim paverkčiau,
Nes kam stebuklui ginklai arba įnagiai?
Tiesiog tikėk. Ne tuo, ką akys regi,
O tuo, ką nuojauta tarsi akla apčiuopia.
Iš rankų krinta ištampytos vadžios.
Jausmai dažnai labiau nei karo žaizdos sopa.
Sidabro sluoksniu sugadinus stiklą,
Tenai suglamžomą vaiduoklį įžiūrėsi.
Jau nebekrūpčioji? Prisijaukint pavyko
Ar nuginkluot pikčiausią savo priešą?