Kuo buvome, kas esame:                                               
nuolat šie klausimai lydi mus,
laikas ateis – po žeme tūnosime –
lengva smiltelė liūdės užklojus.
 
Pabaiga visų vienoda, gal tik
akmuo iškyla kažkam aukščiau –
beprasmybė mūsų tuštybę rodo –
išėjusiam nuo to ne geriau...

Esam ne faraonų sfinksai,
tūnantys smėlynuos nykiuos,
ne nakties plėšrūnai pilkieji,
besiblaškantys vėjo sūkuriuos.
 
Tačiau blaškomės, ieškom
atrast silpnesnį už save – tada
be gailesčio nutverti skubam,
nors sieloj kilnesnis esybe sava.                             
 
Mes tarsi užvertomis akim –
nenorim matyt savų klaidų –                               
gal dvasioj per silpni, tačiau
rodom jėgą – mes tuštybės pilni?

2002 m.