Lyg pasiklydusi mieste
trapi lietaus dvasia
šmėžuoja lango rėmuos.
Liūties ilgi plaukai švininiam danguje,
voratinkliu pavirtę, lyg nuo botago kirčių
nučaižo skrupulingai, jie pjauna gyvą širdį —
neišsakyti priekaištai, kančia juose.
Vien aimaną tegirdim
klampiuos vandens klanuos,
raudonas vakaras
išblėso lyg ugniakuras,
lyjant vienatvė slegia
ji — lyg skaudi rakštis —
ir kaltina ir žeidžia,
ir ačiū tau, lietau, kad gaivini akis,
budrumo neprarast
skvarbiais lašais kad leidi.
Šaltojoje nakty
lietaus akordai kinta...
Kvatojant tamsai, laumės 
debesų šluotom lėks,
syvus pabers gyvybės —
jie lapuose čežės, 
vėsa alsuos per naktį.