Sukasi būgnas su viena kulka. Ji atsistojo ten, kur reikia. Galėsi iššauti.
Skruostais bėga ašara, akys supuvusios nuo liūdesio, bet spindi giliu ryškiu mėliu. Nuostabios akys.
Dar taurelę – „ant drąsos“, kaip liaudis sako. Dar vieną. Dar.
Jau gana.
Palydi besileidžianti saulė angelų veidus. Nemokėjai jų kalbos, nepriėjai, nepabandei. Dabar jais mėgaujasi kiti. Dabar angelų veidai nusidėję, dabar jie tokie pat, kaip tu. Tik gerokai gražesni. Dabar jie išlenkia tris taureles ir neria aistron. Keikiasi ir ištvirkauja. Rėkia iš malonumo. Ir kažkas tuo mėgaujasi.
Reikia dar vienos taurelės. Dreba rankos, revolverio ties smilkiniu nenulaikai.
Viskas, ko kada nors norėjai, viskas – tai suvenyrai iš kito pasaulio, angeliško veido žydros akys, žiūrinčios ir veriančios tavo širdį. Širdį, pulsuojančią kaip perseidė. Norėjai pabudęs iš sapno vis dar sapnuoti, gyventi ten, kur gyvena vaikai, po kurių lova slepiasi baubas. Po tavąja slėptųsi akys, nuostabios akys.
Ten dabar mėtosi tuščias butelis.
Viskas, ką tu gaudavai, buvo velnio išperos. Verki, nes niekad nepatirsi laimės, nes laimė tikriausiai angeliško veido. Ir groja fleita.
Jos negrodavo išvis, nemokėdavo dainuoti. Spjaudydavosi velnio lašais. Tu bučiuodavai apsvaigusias jų lūpas ir galvodavai, kad tai viskas, ko tu nori.
Rytas. Nuviliantis rytas. Tu žinojai, kad vieną dieną išauš rytas, bet ne tu. Kada nors, laimingąją dieną, kai pasaulis bus išgelbėtas nuo tavęs – aklinos tamsos, skendinčios savanaudiškame blogyje.
Štai čia tavo kelionės galas. Šitame būgne 400 metrų per sekundę greičiu išlėkęs šovinėlis pasiims tave kartu ir nusineš į begalybę. Gal bent ten rasi angelus. Ten kitas pasaulis. Nepamiršk atsiųsti suvenyrų.
Raudi paskutines ašaras. Viena atsitrenkia į grindis. Paspaudi gaiduką.
Ką mąsto atitrūkęs nuo laivo astronautas, smigdamas gilyn į tamsią ir šaltą savo mirtį? Ar jaučia vėsias visatos lūpas ir pirštus, glostančius jo kūną, rankas, priimančias sūnų paklydėlį? Ar mąsto, kad ten, žydrame kaip jo mirštančios akys pasaulyje, jis paliko savo neangelišką laimę? Kad tai, ką jis turėjo, nebuvo tai, ko jis nori, o tai, ko jam reikia?
Kas žino, ką mąstė atitrūkęs astronautas.
Ar išvis kada nors koks nors astronautas atitrūko?
Nusivalai veidą ir eini ieškoti dūmo. Šovinys buvo tuščias.
Mirti neekonomiška – laidotuvės per brangios.