Jau gana atminties,
kuri ritas ir ritas,
lyg Sizifo akmuo
tebekrinta žemyn,
taip norėtųs, kad saulė,
sugrįžtanti rytą,
ją pakeltų į aukštį
ir blokštų gilyn,
gal į jūrą putotą,
kuri dar alsuoja,
gal į debesis,
gelmę miglotų dausų,
gal į žydrį akių,
kur man viską atstoja,
gal dėl to dar šioj žemėj
šešėliu esu,
dar esu, nors žinau -
niekada jau nebūsiu
nei paukščiu, boruže, drugeliu,
neužteks man drąsos
pažvelgt į tą pusę,
kur aš vienas atvert
baisią slaptį galiu.