Nebelyja seniai, tamsios raukšlės virš ledo dangaus,
Tyli žingsnių atstumai, nakties paklaida skaudžiai plinta
Į užkimusį orą, kuriuo nekvėpuojam daugiau,
Tiktai skaidom akimirkų miglą, kiek spėjam pažinti,

Kiek nujaučiam šviesos pro įskilusius gruodo pirštus,
Dreskia žodžio pluta jautrų skiemenį ligi nuogumo,
Kol prasikala kraujas, kol lūpose oras aštrus
Mus išduoda ir, rodos, kad šitaip net žiemą nebūna,
 
Kad tirpi pilnatis, akyse – atgalinė data,
Kaukiant plaučiams ir krešuliui sniego arteriją kertant,
Iškorėjusio žvilgsnio tekėjimas į niekada,
Ir klaikus troškulys iš savęs šitąnakt išsinerti,

Kad nutiltų dangus, akyse pilnaties trupiniai
Gremžia miego likutį ir tai, ką neištveriant maudžia,
Atminties paklaida, žingsnių aimanos ligi tenai,
Kur įskilusios plokštumos vaiko delnelį užspaudžia.