Bandai patekti į sielos gelmes užvertas,
bet ar atrasi ką rudens darganoj niūrioj:
tikėk, pralėkę metai užvėrė aklinai ertmes,
beliko rinkti išbarstytus saulėlydžio žaroj.
Eini lydima liūdesio ir skausmo pilna širdimi
į blėstančios saulės rudenišką taką ir
dar pulsuojančių gyvybe esybių sutinki —
deja, jų tylinčios širdys tau nieko nepasako.
Tad vėlu rankioti prarastų vertybių gabalėlius —
jie tūno po praeities dulkių storu ir giliu klodu —
tu vis eini neprarasdama vilties ir galimybių,
o noras liko tik vienas, jog laikas dar nesustotų...

Tu  neatpažįsti savęs darganos nykioj bangoj,
tapai šešėliu išnirusių iš tolimos praeities —
laikas lėkdamas paliko rudeniškoj šarmoj,
gal nesitikėjai, jog lemtis ir tave taip palies.
Dabar lauki, jog apglėbtų žiemos baltas pūkas,
glostydamas liūdesiu apgaubtas tavas akis,
ir guostų saulės spinduliuos švelnutis žiburiukas,
tačiau jis tylus, šaltas ir bauginančiai nebylus.
Niekam negali išsakyti skausmo, liūdesio ir nerimo,
kada vieniša siela apgaubta migla tamsia,
tik minčių blyksniai šias negandas panaikina,
jog ramioje būsenoje susitiktum su nauja diena...

Tad ką man pasėjot, gyvenimo vėjai,
jog negaliu atrasti išaugusių net stiebų,
juk ir metai su žaluma taip greit nuskubėjo,
gal sudygo palaukėj ar ant numintų takų.
Ieškosiu, kol speigas nekausto žemėj gyvybių
ir baltas pūkas neuždengė slegiančia jėga —
trumpas saulės blyksni, ieškok iš aukštybių —
mažai laiko liko — nespėsiu apeiti kelių viena.
O kaip širdis troško, jog pasėtas grūdas išliktų
ir jame atrasčiau tarsi veidrodyje sielos gelmes:
laikas ir vėjai skirti gęstančiai gyvybei naikinti,
beprasmis ieškojimas ten, kur neatrasi savęs.