Nedaug juk džiaugsmui reikia,
tiek nedaug!
Tik saulės spindulio pro plyšį debesų,
Mažytės šypsenos, vienos vilties —
Dar reikalingas būsi žemėj tu.
 
Dar reikalingas būsi medžiams, net ir žolei,
Gležnutei pievos gėlei, pilkam laukui,
Kad nusidriektų tiesios vagos dirvų toliais
Ir vyturys širdyje atsišauktų.
 
Labiau už viską reikalingas būsi tam,
Kuris kartu į žydrą dangų žvelgia,
Kai dienos bėga, rieda vakaran
Ir tik džiaugies, kad neskuba į gelmę.
 
Mažytis džiaugsmo spindulys trapus —
Lašelis krištolo ant žmogaus rankų,
Dažnai jį plauna ašaros, lietus,
Baugus griaustinio aidas naktim tranko.
 
O tu laikai. Turi laikyt, kol šaukia
Vaikaičių akys, mėlynos žibutės,
Minutei pamiršti, kad vėjai siaučia,
Taip gera jų tikram džiaugsme pabūti.