Užkrešėjusiais vyriais ir užspringusiom smėliu spynom
Atlapoti visi mano sielos namų įėjimai.
Lyg žadu išsikraustyti — būti kitur ir kitkuo,
Pasiruošus iš anksto drabužį, peruką bei grimą.
Betgi išsekė baimė, pabarstė takus trupiniais
Ir atšliaužę šešėliai sugundė ne bėgti, bet grįžti.
Nematuojant atstumo, tik gailiai maldaujant atleist,
Kad ant kelmo nėra viltimi bemojuojančios rykštės.
Kiek bebūtų šviesos, ar pasiekė vyzdžius spindulys?
Atkakliai — tarsi tyčia — kreipiau savo žvilgsnį į kertę
Ir keiksnojau tulžingai, esu kad pasaulio dalis,
Kur galingi ir žiaurūs silpnuosius pripratina verkti.
Kraujas šėlo ilgai: „Kas esi? kas esi? Kas esi?..“
„Nežinau, nežinau, nežinau!" — it beprotė kartojau,
Kol priėjo žmogus švelniame glėbyje uždaryt,
Kol aistros virpuliai įšaknydino skubančias kojas.
Ir iš pumpuro miegančio skleidės išsprūdę šilkai,
Sužydėjau, derėjau ir glosčiau kiekvieną, kas gyvas.
O dabar štai prie slenksčio esu. Nebeklausk, ar ilgai — 
Užkrešėjusiems vyriams žebroju lašelio alyvos.