Gvidui jau kuris laikas buvo pabodęs tas nesibaigiantis Miesto šurmulys. Tas įkyrus, iš proto vedantis dundėjimas. Ir ne taip svarbu, kas dunda. Dešimties metų senumo vokiško Mersedeso ratai. Smogas pilkais šaligatviais. Ar žemakulniai visur spėjančių feminisčių bateliai.
Na taip, seniau Gvidas tą amžiną dundėjimą dar galėdavo pakęsti. Bent jau šešis mėnesius iš dvylikos. Tačiau ne, tik ne dabar! Kai aplink lyg patręšti ėmė dygti vadinamieji dangoraižiai ir kitos stiklo dėžutės.
„Jei nori, kad dėžutė tavęs neišvarytų iš proto, - sakydavo Gvidas, - ji turi būti gyva. Groti! Visai kaip muzikinė dėžutė…”
Tačiau dabar statomos naujosios dėžutės nebemoka groti. Jos tik dunda. Ir atspindi tą darnią dundančią armiją viena kitoje… Po šimts, juk jos dar ir veidrodinės! Kaip tik todėl Gvidas taip jaukiai jautėsi savo trobelėje. Tegul ir ne vidur miško. Tegul ir ne ant vištos kojelės…
Ji buvo jo. Buvo nuošalyje. Ir mokėjo groti. O ko daugiau gali reikėti iš paprastos dėžutės? Tai štai kaip tik čia Gvidas ir gyveno savo gyvenimą. „Bent jau kol kas”, - blaiviai mėgdavo sakyti jis. Ir rūpestinga šeimininko ranka augino visą būrį vietoje nustygti negalinčių triušių.
Gvidas mylėjo savo augintinius. Labai jais džiaugėsi. Tiesą pasakius, net šiek tiek jais didžiavosi. Ko gero, užtektų ir mums vos užmesti į juos akį, kaip nejučia pakerėtų nesuvaidintas, tikras grožis. Mažesnieji triušiukai buvo tikri neklaužados. Vyresnieji rūpinosi tik savimi. Na, o suaugusieji – tuo, kad šeimininkui niekada nestigtų neklaužadų.
Kartą, kai aplink Gvido trobelę žydėjo visa galybė lauko gėlių, o Mieste žydėjo tik moterys ir mergaitės, į jo duris kažkas pasibeldė.
- Kas ten? – paklausė Gvidas, nesitikėdamas sulaukti jokio svečio.
Bet durys ir stovintysis už jų tylėjo. Gvidas pasiėmė nuo stalo peilį, kuriuo dar neseniai taip lengvai raikė juodą duoną, ir lėtai pakilo iš savo vietos. Tada atsargiai priėjo prie durų ir dar kartą paklausė. „Kas ten?”
Bet anapus kažkas įkyriai tebetylėjo… Staiga grindys po Gvidu ėmė keistai dundėti. Sekundėlei netgi pasigirdo klaikus riksmas. Tartum pats pragaras ir vėl šauktų Gvidą… Šeimininkas sutriko. Jo raukšlėtą kaktą išpylė šaltas prakaitas. O pirštai ėmė nevaldomai drebėti. Tada jis sukaupė visas savo jėgas ir vikriu judesiu, pašokęs atidarė duris.
Išvydusi sunerimusį, tebejauną vyrą gerai išgaląstu peiliu, už durų stovėjusi žmogysta dar labiau persikreipė. Ir ėmė šaukti trūkčiojančiu balsu. Nesitikėjęs tokio įvykių posūkio, Gvidas dabar iš naujo įvertino situaciją ir ėmė pilkąjį svečią raminti. Klausė, kodėl seniokas taip baisiai jį išgąsdinęs.
Tačiau žmogelio elgesys jį netrukus įtikino tuo, ką giliai viduje Gvidas įtarė vos tik svečią išvydęs. Seniokas buvo kurčias. Taip. Štai kodėl jis isteriškais judesiais įnirtingai mojavo aplink savo ausis. Ir, dievai mato, tik dėl to jis nieko neatsakė į du kartus užduotą Gvido klausimą. Nors dukart Gvidas kartoti niekada nemėgo.
Šeimininkas užtrenkė sau už nugaros duris ir draugiškai pasiūlė pilkajam įsibrovėliui keliauti paskui jį. O peilį taip, dėl visa ko, kad mirtinai neišgąsdintų senioko, paliko prieangyje.
Tądien Gvidas pirmąkart gyvenime mėgino susišnekėti gestų kalba. Akivaizdu, kad tokiu būdu daug filosofuoti jis nebūtų galėjęs. Kaip tik todėl ir nusprendė geriau su sveteliu pasidalinti tuo, ką turi. Nors turėjo Gvidas ne tiek jau ir daug. Mažytį darželį, kurio gėrybės akivaizdžiai patiko ir keistajam seniokui. Bei triušius, kurie pasitikėjimu spindinčiam svečiui atimintin įstrigo dar labiau.
Ramus ir įsimintinas buvo tas trumpas jųdviejų bendravimas. Seniokas kaip iš niekur atsirado, taip staiga į niekur ir pradingo. Kurčiasis keliautojas nužingsniavo savo gyvenimo keliu… O Gvidas grįžo pas triušius. Pašėrė juos. Ir trobelės duris pravėrė kaip tik tada, kai metas buvo vakarieniauti.
Didelis ir aštrus peilis vėl užgulė juodą duoną. Atriekė lygią tartum styga riekę. Ir Gvidas neramiai sutrepsėjo koja…
Tada šoko iš vietos, patraukė stalą į šoną ir vikriu judesiu grindyse atvertė slaptas grubių lentų duris. Į gilią tamsią duobę nusirito šviesos gūsis - apačioje kažkas sujudėjo.
Šeimininkas pasilenkė ir pažvelgė žemyn. Parietusi kojas ir visa susigūžusi, duobėje sėdėjo mergaitė. Gal aštuonerių metų mergaičiukė. Ta pati, kurios nuotraukos dar prieš dvi vasaras buvo išspausdintos kone visuose didžiausiuose šalies laikraščiuose. Su prierašu. “Dingusi be žinios.”
- Ar aš tau nebuvau sakęs, kad sėdėtum tyliai ir nė nemėgintum mano kantrybės? – nuskambėjo ten, viršuje.
Tada pasigirdo trankūs žingsniai. Po minutėlės į duobę nusileido kopėčios.
- Kiekvienas mūsų turi savo gyvenimo kelią, - ištarė Gvidas.
- Ir vis dėlto ne visi jie veda į Romą, - sutartinai ištarė drauge su mergaite.