Jausmas gali išbrinkt ir nuo ašarų kaip nuo sulos,
Išnešiot gabalais mudu skiriančias sienas.
Jei žiūrėsi ilgiau, ims aistra manyje aimanuot
Lyg ištryškus lava iš ugnikalnio strėnų.

Nebeliesk, nenudek, netrupėk pelenais,
Kibirkštim pasikelk į užtemusią erdvę.
Liko amžinas įdagas kur tu buvai
Ir likau aš pusiau tiek valdovė, kiek vergė.

Dvi stichijos subėgo rišt kraujo mazgų,
Kad pasauliui užmigus jie kūdikiais čirptų,
Kad gyvenimas, rodosi, šitoks trapus,
Kas minutę prieš mirtį paimtų vis viršų.

Na, o mes? Tik sekundė alpiam svaiguly,
Tiktai lašas, prigludęs prie derančios smilties.
Atlinguoja vaikaičiai, visi dideli - 
Mūsų rūpestis, džiaugsmas ir suteiktos viltys.

Lai putoja jų kraujas, lai ištaško ribas,
Lai pažįsta audringą gyvybės patosą,
Lai kiekvienas jų jėgą stichijos supras -
Be draudimo grandinių, su karūnom be sostų..

Lai pažįsta, kas tikra, jautru, kas kilnu
Ir kad laimė didesnė ne imti, bet duoti.
Vėl su šypsniu veide prie tavęs priglundu,
Pasiruošus velėna bendra apsikloti.