Šiąnakt tu atėjai į mano sapną blyškų –
Namuos liūdna stovėjai tarpdury,
Už lango sausio lietūs ašaromis tyško,
Kaltai žiūrėjai – sniego neturi...
 
Nereik – atidavei man, mama, viską viską:
Gėles, paukščius, net žemuoges šile...
O tie lašai, kurie dabar ant stiklo tviska,
Tai tik todėl, kad nėr tavęs šalia.
 
Ir nebijok – jie niekad nepavirs į ledą,
Nes tu taip pat jų nevertei ledu,
Sniegais nepustė tavo artimųjų metai.
 
Tačiau aš noriu, kad sugrįžtum tu
Bent kartais, mama, bent į sapną blyškų –
Per liepos karštį, gruodžio vidury...
......................................................................
 
Aš lauksiu, kolei saulė nusileis už miško,
Žinodamas, kad tu esi kely...